Šiam skaitytojui jau daugiau nebereikės e-knygų.
“Pinigų karta”, 2011 m. birželio 6 d.
Kadangi esu šioks toks autorius ir rašau knygas, susilaukiu retkarčiais pageidavimų iš skaitytojų, girdi, kur tavo knygų elektroniniai variantai? Jų nėra.
Prisipažinsiu, mano santykiai su elektroninių knygų šalininkais susiklostė labai nelengvai. Gal daugiausiai todėl, kad jie yra kaip butų pirkimo šalininkai (palyginti su nuoma – žiūrėk ankstesnį straipsnį “Pinigų Kartoje”) ir kaip iPhone aistringi propaguotojai: jie kaip kokie radikalūs islamistai. Kitų nuomonių jiems nebūna, jei nesi jų bažnyčios išpažinėjas, tai tik dėl to, kad tau trūksta proto, arba tu šiaip esi negeras žmogus. Todėl tie žmonės niekuomet nesutiks, kad galima netikėti šiame rinkos ir visuomenės vystymosi etape elektroninėmis knygomis dėl objektyvių ir racionalių priežasčių, o ne dėl pamišusio priešiškumo pažangai.
Man elektroninės knygos nepatinka. Aš turiu pakankamai prietaisų namie, kuriems reikia įkroviklio ir adapterio, jei galiu dar vieno išvengti, taip ir padarysiu.
Popierinės knygos pakankamai pigios (tikrai ne baisiai brangesnės už elektronines) ir jos visiškai besąlygiškai tavo amžiams. Jokių licencijų, jokių back-up’ų, jokių slaptažodžių prisiminimo – popierinė knyga yra štai pati sau, nereikalaujanti nei baterijų nei priežiūros, ir ji bus, kol nesudegs per gaisrą arba kol nepamiršiu jos lėktuve skaitydamas (esu išmėtęs pasaulyje kelias knygas, įkištas į lėktuvų krėslų žurnalų kišenes ir atitekusias, tikriausiai, tiems kas valė lėktuvą). Kalbant apie lėktuvus: skirtingai nuo elektroninės skaityklės (kuri yra visiškai nepavojinga lėktuvo navigacijai, bet tu paaiškink kam nors, kad gudrus), apie popierinę knygą neaiškins nė viena palydovė. O aiškins? O kaipgi. Pažiūrėkit į telefonus ir Blackberry. Juk yra Flight Safe režimas, jis ATJUNGIA velniop visas bevieles komunikacijas, bet vistiek juk pribėgs, ir vykdydamos instrukcijas, lieps išjungti. O aš apsimesiu, kad išjungiu, nes žinau, kad mobilieji telefonai šiuolaikinių skrydžių saugumui jokio pavojaus nekelia*.
Bet aš čia nukrypau nuo temos. Taigi, elektroninės skaityklės. Kitas argumentas: skaityklėje galima sutalpinti dešimt tūkstančių knygų ar panašiai. Na, ir kas? Aš vistiek per vieną kelionę fiziškai nespėsiu perskaityti daugiau nei kokių keturių knygų (jei ten bus keturi reisai), na, o jei taip atsitiks, nusipirksiu oro uoste dar vieną. Tie dešimt tūkstančių knygų skaityklėje yra kaip penkiasdešimt tūkstančių apps’ų (taikomųjų programėlių) iPhone, kuriomis taip mėgsta girtis iPhone bažnyčios parapijiečiai. Iš tų programėlių naudingos yra kokios aštuonios, o likusios yra instaliuojamos ir niekada (arba beveik niekada) nenaudojamos, na, nebent parodant pažįstamiems.
Dar vienas privalumas yra paieška. Aš jums garantuoju, kol jūs užkursite skaityklę ir atidarysite norimą failą ir suvesite paieškos duomenis, aš popierinėje knygoje jau būsiu radęs norimą vietą. Ne todėl, kad aš baisiai gabus, o todėl, kad analoginiai variantai turi savų pranašumų. Ir skenuoju aš puslapius akimis kaip koks Google serveris.
Kaip rašytojas, jei rašyčiau Britanijos, Amerikos ar Vokietijos rinkai, seniai išleisčiau knygas elektroniniame variante, nes ten yra pakankamai pirkėjų. Čia man nepavyko gauti informacijos iš platintojų, kiek gi iš tikrųjų legalių lietuviškų knygų yra parduodama, bet kol kas niekas nepaneigė gandų, kad jei parduoda dešimt, tai būna gerai. Nemokamų, žinia, išplatina daugiau.
Žinau, žinau, žmonės sakys – turiu iPad, turiu Kindle, bet negaliu nusipirkti, o tikrai pirkčiau, jei būtų legali kopija. Gal ir yra žmonių Lietuvoje, kurie tikrai pirktų, bet jų gal apie šešiasdešimt, ir aš juos visus jau pažįstu. Visi kiti, besiskundžiantys, kad autoriai ir leidyklos neplatina knygų e-versijų, iš tikrųjų nieko pirkti neketina ir norėtų nulaužtos nemokamos, ir tiek autoriai, tiek leidyklos tai supranta. Užtat patys ir nemeta rinkon jų – tegu piratai bent jau paskenuoja ir per OCR pervaro, kad būtų šioks “barrier of entry”, kad ne viskas tą pačią dieną torrentuose atsirastų, kai tik pasirodys legalioje e-versijoje.
Kitas dalykas, kuris stabdo – ir dar ilgai stabdys – elektroninių knygų plėtrą: Lietuvoje nėra tradicijos profesionaliems, normalias pajamas turintiems žmonėms nuolatos keliauti visuomeniniu transportu, kur Vakaruose perskaitoma didžioji dalis lektūros, ypač tokiose šalyse, kaip Britanija, o taip pat ir Amerikos ir Japonijos didmiesčiuose, kur dėl nežmoniškų nekilnojamojo turto ir nuomos kainų miesto centre žmonės važinėja velnias žino iš kur, po dvi valandas į vieną pusę. Taip, žinau, yra (arba bent jau buvo ekonomikos burbulo pūtimosi laikais) važinėjančių į Vilnių į darbą iš Ukmergės mikriukais, bet praeis dar daug laiko, kol kuris nors iš jų įsigis skaityklę ar iPad už kokius pusantro tūkstančių litų, o jei atsitiktų toks stebuklas, kad nusipirktų, tai aš jums garantuoju, kad visą kelią iki Vilniaus žais Angry Birds, o ne knygas skaitys.
Ir apskritai, paėmus vidutinės skaityklės įsigijimo kainą, padalinus iš kokių 25 litų, gausime 40-60 popierinių knygų, tai yra, daugiau, nei vidutinis suaugęs Lietuvos gyventojas ketina perskaityti, kol neateis giltinė su dalge ir nepasikvies į kitą vietą, kur bibliotekininkai būna su ragais ir kanopomis ir kur šildymas centrinis, vien karštos smalos pagalba.
Tokia situacija yra dabar, ir aš nepažadu, kad ji niekada nepasikeis. Bet bent jau 2-3 metus radikalūs pasikeitimai, man regis, negresia.
—
* Tikrai nekelia. Palydovės ir palydovai juos patys palieka įjungtus savo švarkų kišenėse, tik garsą pritildo. Ir kiekviename dideliame transatlantiniame lėktuve būna bent keli ar keliolika įjungtų mobiliojo ryšio telefonų.
25 Comments
Aš elektronines knygas, jeigu skaitau tai per laptopo ekraną. Nors kindlas ir mažiau akis vargina, man to užtenka. Dauguma pažystamų žmonių, jeigu turi elektroninė knygos versiją, atsispausdina kelis lapus, juos perskaito ir paskui vėl spausdina 😯 , sakyčiau skamba keistai. Manau, kad viskas nuo pripratimo priklauso. Nesitikiu, kad greit atsiras daug lietuviškų elektroninių knygų.
Ta dalis apie giltinę ir centrinį šildymą užkabino – šioks toks “off road venture” nuo klasikinio užkalninio stiliaus. Super straipsnis, Ačiū 😉
Neseniai atsisiunčiau į Vilnių iš Amazon naują Kindle 3 Wi-Fi, viską įskaičiavus, pirkinys kainavo 457 Lt. Taip kad dėl skaityklių įperkamumo situacija smarkiai keičiasi. Žinoma, tiek autoriams, tiek leidykloms nėra malonu terliotis su daug mokėti nenorinčiais e-skaitytojais, kur kas pelningiau dirbti su svajingomis popierinių knygų skaitytojomis, tačiau čia nuo pačių leidėjų ir autorių priklauso, ar jie toliau laikysis arogantiškai kaip filmų ir muzikos pramonė, nekeis savo produktų „įpakavimo“, kad galėtų juos brangiau parduoti, ir tuo pačiu skatins piratavimą.
Man šiaip užkliūna ne tie, kas nenori DAUG mokėti, o tie (kurie kol kas yra kritinė masė), kurie nenori NIEKO mokėti – sutikime, biznio prasme jų vertė yra šiek tiek mažesnė nei jokios.
Leidėjai ir autoriai neišvengiamai turės arba edukuoti šiuos nieko nenorinčius mokėti žmones, arba eiti Megstuko keliu, bet tam reikia policinės valstybės ir technologiškai neraštingų žmonių. Žmonės daug mieliau mokėtų, jei medijų gamintojai išlįstų iš savo korporacinio įvaizdžio, palaikytų ryšius su savo fanais, parengtų eduakacinės medžiagos paaugliams ir ne tik. O el. versijų neparduodantys autoriai galėtų bent Donate mygtuką įsirengti, kad piratai galėtų savo prigimtinę vogimo nuodėmę išpirkti 🙂
tie nenorintys nieko mokėti, kitaip tariant veltėdžiai, norintys viską gauti dykai, yra bėda ne tik el.knygų srityje (ir ne tik biznio prasme), ir mūsuose bus dar ilgai jau vien todėl, kad tuo virusu užkrečiami ir būsimi vartotojai… kita vertus, visada bus žmonių, kuriems popierinė knyga teisingesnė už elektroninę, ir ginčytis dėl to nėra jokios prasmės
“Kitas argumentas: skaityklėje galima sutalpinti dešimt tūkstančių knygų ar panašiai. Na, ir kas?”
Čia, aišku, nesąmonė. Niekas niekada tiek neperskaitys. Bet čia ne argumentas dėl ko elektroninės knygos neturėtų paplisti. Užkalniui, pavyzdžiui, visai nerūpi, kad aš jo knygą perskaityčiau. Svarbu, kad aš ją nupirkčiau. Jei aš savo skaitymo aparate turiu kelis tūkstančius knygų ir jei bent kokios trečios dalies iš jų nepavogiau, vadinasi tos knygos paplito. Net ir jei toks kiekis yra visiška beprasmybė. O kiek procentų žmonių elgiasi logiškai ir prasmingai?
Tas tiesa. Bet tas argumentas apie 10000 knygų yra šiaip pasakymas, čia kaip draudimo bendrovės skelbimas, kad medicininės išlaidos kelionės metu apmokamos “iki 20 mln. dolerių”. Reikėtų žiūrėti ne į tai, o į liūdną faktą, kad bagažo vienetui išmokos riba yra 300 dolerių, tai yra, maždaug tiek, kiek kainuoja neblogas TUŠČIAS lagaminas, bet va žmonėms į akis krenta tie MILIJONAI o ne smulkmenos, kurios tikrai gali juos paveikti.
“Dar vienas privalumas yra paieška. Aš jums garantuoju, kol jūs užkursite skaityklę ir atidarysite norimą failą ir suvesite paieškos duomenis, aš popierinėje knygoje jau būsiu radęs norimą vietą.”
Čia taip pat kūdas argumentas.
Ieškant vienos knygos ribose Užkalnis greičiausiai nugalės kindlę. Bet jei pradėsime ieškoti lentynoje, reikalas pasisuks kitaip. Net jei Užkalnis savo lentynoje išrikiavo knygas pagal griežtą sistemą, kindlė greičiausiai laimės paiešką.
O jei atsiras reikalas susirasti ir įsigyti naują, neturimą knygą – čia jau Užkalniui visiškas pravalas.
elektroninės knygos labai tinka technineia rba darbinei lektūrai, kurios daug reikia. Ir labai patogu, kad nereikia užversti stalų ar lentynų makulatūra, kuri po kelių metų keliaus į sąvartyną..
Yra dar viena problema, apie kurią Užkalnis užsimena tik netiesiogiai: kaina, o tiksliau- godūs programeriai. Suprantama, kad jei Užkalnis už kiekvieną knygos kopiją gauna kelis litus, tai kol nukerti medį, jį permali, padarai iš jo popierių, spausdini, riši, vežioji, lauki kol kas nors nupirks (neparduotas knygas gali tekti perdirbti, tą riziką taip pat reikia įskaičiuoti į kainą), moki algą pardavėjai ir t.t.- kaina pakyla iki 30-ies ar 40-ies litų. Visos tos knebeknės atsisakius turėtų susitaupyti bent du trečdaliai ar gal net ir devyni dešimtadaliai kaštų, bet elektroninės knygos kažkodėl kainuoja beveik tiek pat, kiek popierinės.
O prie ko čia savikaina?
Jei bus paklausa, savikaina nieko nepakeis. Kaina laikysis.
Ir godumas čia nė prie ko. Nereikia įsivaizduot, kad žmonės, kurie daro knygas turi tikslą, kad jūs pigiai ir laimingai paskaitytumėt. Dzin jiems tas jūsų paskaitymas. Verslo vienintelis tikslas yra pelnas ir kiek jo bus galima pasiekti, tiek ir bus siekiama.
Įsivaizduokite, kad jūs kažką gaminate, parduodate. Ir perka puikiai. Ir staiga atradote kažkokią laimingą technologija, kuri jums sutaupė du trečdalius savikainos. Kiek sumažinsite pardavimo kainą? Atsakau. Jei perka puikiai – nė vienu centu.
Iš dalies teisybė. Tai yra, teisybė, jei esate monopolistas. Arba jei manote, kad su savo gaminiu užimane specializuotą nišą (šiuo atveju- elektroninių knygų nišą), ir neturite tikslo iš rinkos išstumti popierinių knygų.
Esant normaliai konkurecijai kaina nebūna pernelyg nutolusi nuo savikainos. Jei kaina- sau, o savikaina- sau, reiškia turim monopolį ar oligopolį. Ir kaip mano dauguma ekonomistų,
dvi kojos- blogai, keturios kojos- geraimonopolijos yra blogai, konkurencija- gerai.O kodėl manote, kad norint išstumti popierinę knygą, reikia kainą mažinti stipriai? Nežinau, bet nujaučiu, kad popierinės produkcijos savikaina didelė. Jei tamsta kažką gamindamas turite 10 procentų pelno, man visai nereikia mažinti kainos per pusę. Sumažinsiu 15 procentų ir jūs išnyksite.
Todėl, kad šitie produktai turi netubulą pakeičiamumą (imperfect substitution), ir esant panašiai kainai visi tiesiog rinksis pagal principą “kas kam labiau patinka”. Jei nori elektroninės knygos trukumų sąrašo, paskaityk aukščiau esantį Užkalnio straipsnį 🙂 (aš neneigiu, kad elektroninės knygos ir privalumų turi, bet kiekvienam savo).
Pakeičiamumas yra labai didelis. Visi šitie trūkumų ir privalumų vardinimai yra mizeris. Pagrindinė vartojamoji vertė, informacija, perduodama pilnai.
Bet sutinku. Pakeičiamumas nėra tobulas ir tikrai bus “kas kam labiau patinka”. Bet va čia ir yra reikalas, ar visiems šita situacija tinka? Kaip suvokiu yra skirtingos technologijos ir labai skirtinga savikaina. Elektroninei knygai ko gero visai tinka situacija “kas kam labiau patinka”. O va su popieriniu spausdinimu greičiausiai yra blogai. Kapitaliniai įdėjimai į spausdinimą yra dideli. Jei spausdinimas vaikšto ant savikainos ribos, jei rinka bus pasidalinta ir bent kiek ženkliau nukris pardavimai, savikaina spausdintam vienetui gali stipriai padidėti ir sudraskyti visą verslą.
Čia remiasi prezumpcija kad knygos pirkimo sprendimas remiasi gaminio kaina.
O šiaip tai popierinis variantas žmogaus kūnui daug priimtinesnis.
Su Kindle užpakalio nenusišluostysi.
Aš skaitau ir popierines knygas, ir esančias kompiuteryje (priklausomai, nuo situacijos). Pavyzdžiui, kita kalba man patogiau skaityti knygas kompiuteryje, kai nežinomo žodžio reikšmę čia pat gali lengvai pasitikrinti kompiuteriniame žodyne, kuriuo žymiai patogiau naudotis, negu popieriniu.
Be to, kai kurių knygų popierinio varianto Lietuvos knygynuose paprasčiausiai nėra.
O vakare, nors į lovą galiu atsinešti ir laptopą (kartais taip ir darau), tačiau maloniau gulint paskaitinėju popierines knygas.
Beje, aš irgi pastebėjau, kad Kindle Lietuvoje tikrai nebekainuoja virš tūkstančio litų, o tik kelis šimtus. Manau, ateityje el. knygų skaityklės dar labiau pigs ir pasidarys visiems prieinamos, kaip ir mp3 ausinukai ar skaitmeninės muilinės.
Šie prietaisai gi irgi buvo prabanga, o dabar prieinami kone kiekvienam.
Na, lovoj tai mane abi patenkina: ir popierinė, ir kindlė. Jos abi savaip patrauklios. Bet kažkaip paskutiniu metu linkstu prie antrosios. Až kažkiek žlibas, tai galiu raides pasididint akinių nenaudodamas. Ir puslapių laižyt nereikia …
Žiūrint iš informacijos pusės popierius yra tik informacijos laikmena(beje brangi ir neefektyvi). Tekstas yra produktas. Užkalnio kaip savo sukurtos informacijos pardavėjo tikslas yra gauti už ją kuo daugiau pinigų. Kadangi šiuo metu Lietuvoje popierinės knygos yra skaitomos daugiausiai nenuostabu, kad pastaroji laikmena yra autoriaus aršiai ginama. Galima ginčytis iki užkimimo, kas geriau ar daina USB drive ar CD jei po ranka neturi nei vieno nei kito.
Argumentų yra gerų. Nepaminėtas vienas kontra argumentas: elektroninei knygai nebereikia leidėjo, kuris nustato(apriboja) puslapių skaičių ir kainą. Elektroninės knygos autorius pats sau ponas.
Kai Lietuvoje atsiras skaitytuvų kritinė masė, žmonės nesusimąstydami mokės 3 ar 5 Litus už elektroninę knygą kuri ant popieriaus kaštuoja kokia 30. JAV aš perku darbines el. knygas po 10 USD, o popierinė versija kainuoja 30-50 USD. El. romanai 4-5 USD, o popieriniai po 10USD. Aš neperku popieriaus. Aš perku informaciją.
Tie piratai, kurie perskaito nusidrožtą knygą teisėsaugai neturėtų būti įdomūs(panašiai kaip pats taptum toks piratas palikęs autobuse perskaitytą popierinį meilės romaną). O tuos kelis kur sugeba nukrackinti kodą galima nesunkiai sugaudyti ir priversti dirbti naudingą darbą.
Prieš progresą nepapūsi. Popierinės knygos atsidurs ten, kur jau dulka radijo aparatai, vinilo plokštelės, VHS ir kiti informacijos atkūrimo įrenginiai.
Visiškai sutinku su šiuo kvalifikavimu: “Kai Lietuvoje atsiras skaitytuvų kritinė masė”. Absoliučiai.
Dabar dėl popierinių knygų ir jų gynimo. Man taip pat nelabai rūpi principas. Man rūpi kuo didesnė auditorija su kuo didesne mokančia jos dalimi. Bet duotuoju momentu mano auditorijos 90% nėra skaityklės laikę rankoje, nekalbant jau apie e-knygos pirkimą.
Bet turiu pridėti dar vieną dalyką: kad nereikia leidėjo. Didžiąją dalimi tai yra mitas apie “user generated content”, rašyti gali kiekvienas, bla bla. Rašyti tikrai gali kiekvienas. Kiekvienas gali turėti blog’ą. Bet turėti blog’ą nors su 100 unikalių lankytojų per dieną Lietuvoje sugeba vienetai. O juk VISŲ neriboja nei redaktoriai, nei spaustuvės, nei sandėliai.
Beje, ir popierinę knygą gali išsileisti kiekvienas – tai ne taip jau brangu.
popierinės knygos gyvuos dar ilgai, bo sunku įsivaizduoti kindlą nors ir su dešimčia tūkstančių knygų kaip dovanėlę tam tikra proga. tik jos, knygos, taps labiau “paturbintos” – galbūt su kvapais, garsais ar šiaip ant įdomesnio popieriaus atspaustos 🙂
Kadangi esu “patyręs” elektroninių knygų vartotojas (pirmąją elektroninę skaityklę įsigijau daugiau nei prieš 10 metų – tai buvo RCA brandintas eBook’as, dar net be e-ink ekrano, bo nebuvo išrastas, popierinės knygos storio ir svorio, bei skaitė tik “dedicated” .reb failus), skaitau daug ir dažnai, tad galiu pasidalinti savo įspūdžiais. Neliečiant asmeniniu preferencijų (na tipo “Man elektroninės knygos nepatinka.” :), pabandysiu įvertinti savo patirtį objektyviai:
1. Jei skaitai TIK lietuviškai, e-skaityklė tau šimtą metų nereikalinga ir ko gero greitai reikalinga nebus (čia Užkalnis tikrai teisus). Aš per visus veik 11 metų e-skaitymo lietuviškai perskaičiau tik 1 knygą (kažkokie atsiminimai apie karą Afganistane, jau nepamenu pavadinimo).
2. Jei skaitai angliškai ir/arba rusiškai ir dar neturi e-skaityklės, vadinasi tu knygų iš tikrųjų nelabai ir skaitai arba neturi jos “dėl pamišusio priešiškumo pažangai” :).
Kodėl? Todėl, kad be e-skaityklės tu negali naudotis pasauline WWW bibliokteka, kurioje yra viskas (na gerai, beveik viskas) ir kuria, kaip ir bet kuria kita biblioteka tu gali naudotis nemokamai ir labai operatyviai.
Pavyzdys: tu nusprendei (draugas/ė patarė etc.) perskaityti kokį… na kad ir Norman Mailer “Tough Guys Don’t Dance”. Eini į knygyną pirkti popierinės knygos. Ten tau pasako: oi, sorry, šitas autorius nėra išleistas lietuviškai. Tu užsispyręs, tad eini į amazoną ar pan. ir ten nusiperki popierinę knygą anglų kalba. Po kokių 5-6 savaičių (jei nenori mokėti už pristatymą daugiau nei už pačią knygą) , kai jau būsi pamiršęs ką ir kodėl tu norėjai perskaityti, gausi siuntinį su įsigyta popierine knyga.
Na o jei turi e-skaityklę? Prisėdi prie kompo, eini į pasaulinę WWW bibliokteką ir po 5 min – 60 min (priklausomai nuo įgūdžių) skaitai šią knygą savo e-skaityklėje angliškai arba rusiškai pasirinktinai.
Racionalu, efektyvu, paprasta naudotis 🙂