Kad suklestėtų turizmas Lietuvoje: populiariausi kliedesiai

Pasakiškos atostogos ir nepaprastas gamtos grožis: šito Lietuvoje nerasite. Pirmasis žingsnis į pagijimą - nustokime meluoti.

“Pinigų karta”, 2011 m. balandžio 4 d.

Esu prieš savaitę čia, Pinigų kartoje, žadėjęs parašyti apie kliedesius, susijusius su atvykstamuoju turizmu (tuomet rašiau apie aviacinį deliriumą, jis kažkiek susijęs, bet turizmo tema platesnė). Tai čia štai jums ir prašom, žadėtas tekstas.

Turizmas balamutina mūsų, lietuvių, sąmonę neatsitiktinai. Būdami maža tauta, labai norime kitiems patikti, prie atvykėlių dėmesio nesame pratę, ir pajutę, kad tas dėmesys gali būti ranka pasiekiamas, pradedame elgtis kartais neprognozuojamai.

Čia ir atsiranda proto traukuliai ir valstybinių iniciatyvų veiklos metastazės, susijusios su turizmo plėtra (anksčiau sakydavom “vystymu”, dabar tą žodį pakeitė “plėtra”, o be reikalo – kaipgi be jo pasakysi tokį mielą ir iš jaunystės prisimenamą terminą “neišsivystęs”?).

Šios temos yra pasikartojančios, ir apačioje, kad būtų lengviau skaityti, jos sučėčkavotos į atskirus, lengvai virškinamus teiginius, prie kurių skaitytojo patogumui dar ir paaiškinu, ką iš tikrųjų apie tai reikia galvoti. Kad žinotumėt.

1. Lietuva yra fantastiška šalis, nuostabiausias kampelis planetoje, bet neišnaudoja nė dalelės savo turimo potencialo turizmo srityje, o galėtų iš to uždirbti pasakiškus pinigus. Nesąmonė. Apie Lietuvos nuostabiausią nuostabumą parašyta toliau, o dėl to, kad mes neišnaudojame “nė dalelės” to, ką turime, tai čia,  geriausiu atveju, netikslu. Lietuva išnaudoja kokį trečdalį arba pusę turimų galimybių. Kitą pusę galima išnaudoti, protingai pasistengus. O toliau jau bus mažėjančios grąžos (diminishing returns) žaidimas – taip, galima privilioti labai daug turistų, kurių kiekvieno priviliojimui išleisim kokius 1000 USD kiekvienam žmogui, bet jei jų išleisti pinigai bus žymiai mažesni, nei tos išlaidos, tai bus nevykęs biznis.

Tie turistų srautai, kurie atvyksta šiais laikais, gali būti didesni, bet ne dešimt ir ne šimtą kartų.

2. Turizmo revoliuciją Lietuvon gali atnešti pigių skrydžių bendrovės. Pigių skrydžių bendrovės, skirtingai nei svaigo Europos miestelių ir užkampėliai bei jų merai ir savivaldybės, paakinti Ryanair (avia-Mėslitos) direktoriaus, kuris iš tų nusipurtydavo sau subsidijas, naujų ilgalaikių turizmo krypčių nesuformavo. Kelis mėnesius ar metus padidėję krachaborų (kapeikautojų) srautai reikšmingų naujų pinigų neatnešė. Tie, kas atskrenda tik tuomet, kai bilietas kainuoja 20 EUR, turi perkamąja galia kažkur tarp bomžo ir skriagos, ir ekonominis efektas iš jų yra artėjantis prie nulio.

Be abejo, pigiais skrydžiais atskrenda ir vidutinių bei didelių pajamų keleiviai, kurie būtų atskridę bet kuriuo atveju.

Nutraukus skrydžius, viskas ne tik grįžta ten, kur buvo: pasidaro dar blogiau. Turistinių varguolių nelieka. Sumažėja ir keliautojų su žmoniškais biudžetais (nes tradiciniai vežėjai atgrasomi dempinginės situacijos, nutraukia skrydžius ir juos atkuria tik po kurio laiko). Taip, kaip buvo atokiuose Ispanijos Kalapimpiškėse, Prancūzijos Pirdėnkiemiuose bei Italijos Mezzogiorno pietuose, ant ledo lieka šimtai naivių europiečių, įsigijusių ten vilas ir butus atostogoms ir įsitikinusių, kad juos nuomos didžiuliams srautams poilsiautojų arba patys ten važinės tris kartus per mėnesį. Vilos paprastai paskui siūlomos už pusę kainos, palyginti su ta suma, kuri už jas buvo mokėta, o parduodamos galiausiai už ketvirtadalį to, kas už jas buvo suplota.

3.  Lietuva yra nepaprasto grožio ir stulbinančios gamtos, Vilniaus senamiestis yra unikalus, mūsų paveldas yra pasaulinio lygio, ir todėl galima privilioti daugybę turistų. Lietuvos gamta yra labai vidutiniška ir niekuo neišsiskirianti iš aplinkinių šalių. Neringos kopos yra puikios, bet jos jau ir taip sutraukia pakankamai atvykstančių. Vilniaus senamiestis yra mums be galo mielas ir kupinas mums suprantamos magijos ir žavesio, bet visiškai vidutinis Europos kontekste, ir viską, ką ten reikia apžiūrėti ir kuo galima sudominti vidutinį atvykėlį, neturintį specialaus susidomėjimo šiauriniu baroku arba tuo, kaip rusų planuotojai sudirbo trečdalį senamiesčio, pastatę Vokiečių gatvę, galima viską parodyti per pusdienį.

Mūsų paveldas yra gana kuklus ir neišskirtinis vidutinio Europos keliautojo akimis žiūrint. Nevidutinis keliautojas ras kuo domėtis, bet tai yra mažas segmentas, jis nėra ir nebus masinis, ir jis jau ir taip atvažiuoja.

4. Lietuvoje – fantastiškas alus ir nepaprastai gardus bei ekologinis maistas, tiesiog unikalus ir įsimintinas, ir vien dėl to čia galima važiuoti. Lietuviškas alus yra kaip visose aplinkinėse šalyse: skanus, bet dėl jo niekas čia specialiai nesikraus lagaminų. Lietuviškas maistas yra mums šildantis širdį, kitiems jis yra labai riebus ir krakmolingas. Ekologiškų produktų pasiūla Lietuvoje prastesnė, nei Vakarų Europos šalyse, ir pasirinkimas pakankamai menkas.

Lietuva galėtų siūlyti ne išskirtinius maisto produktus, o išskirtines patirtis juos vartojant. Poilsis kur nors prie ežero, kaitinimasis pirtyje, beržinės vantos, kepsniai ant grotelių, šaltas alus ir ledinė degtinė – gražiai supakavus, galima padaryti patrauklų pasiūlymą, kuris būtų visai parduodamas. Tik nereikia aiškinti apie “unikalaus skonio alų”.

5. Lietuvon galima būtų privilioti daugybę turistų, jei tik kainos restoranuose ir viešbučiuose nebūtų tokios nežmoniškos. Lietuvoje kainos anaiptol nėra aukštos. Jos nėra tokios, kaip Indijos lūšnynuose ar pigiausiose Turkijos kebabnicose, bet mūsų žmonės ir nedirba už 200 Lt per mėnesį. Mūsų runkelis, pasižymintis savo runkeliška logika, labai nori tokios formulės, kad restorane pietūs kainuotų 5 litus, bet padavėjos turi uždirbti mažiausiai 3000 litų per mėnesį po mokesčių (laikydamasis šio principo, runkelis niekada nepalieka arbatpinigių, nes padavėja turėtų ir be jų uždirbti daug). Lygiai taip pat runkelis nenori mokėti mokesčių, bet nori, kad valstybė iš tų mokesčių jį ir kitus runkelius paremtų.

Kavinėse ir restoranuose esama kitų problemų, iš kurių pagrindinė – krachaborų savininkų trikampiais sukarpomos servetėlės, bet apie tai kada nors parašysiu atskirai.

Didžiausia viešbučių bėda – mažesniuose viešbučiuose – yra ne kaina, o nieko neadministruojanti jauna administratorė, kuri į jokį klausimą negali atsakyti ir visada reikia laukti, kada darbe bus direktorė. Pastaroji visada reguliuoja viską. Dar prieš kelis metus, Sabonio viešbutis “Pušų paunksnėje” Palangoje buvo vienintelė vieta mieste, kur galima buvo paskambinus sužinoti, ar jie turi vietų, ar ne. Kitur liepdavo skambinti pirmadienį, “kai bus direktorė”.

6. Lietuviškas pajūris galėtų sutraukti daugiau atvykstančių, jei tik jie būtų gerai priviliojami. Lietuviškam pajūriui šimtą metų nereikia daugiau atvykstančių, bent jau sezono metu. Palanga yra jau ir taip uždususi ir iškankinta, bei pavertusi pagrindinę Basanavičiaus gatvę šlykščiu rusišku balaganu, kur kioskuose parduodami guminiai šliopancai, cukraus vata ir pripučiami teletabiai, primenantys iš veido gerai atsiganiusius parlamentarus. Kuršių Nerijoje žmonės moka už tai, kad ten nebūtų daugiau žmonių, negu yra dabar.

Apskritai, Lietuvos pajūris yra pakankamai šaltas, saulės maža, lietaus daug. Tai yra jo pagrindinė problema. Vyriausybė nei saulės, nei klimato, nei lietaus sutvarkyti negali. Pritraukti ne sezono metu galima ką nors išgalvojus, dėl ko žmonės netingėtų važiuoti – kaip Druskininkuose – pirtis, masažus, procedūras ir gerą ėdesį. Bet tai padarys ne vyriausybė, o privatus sektorius. Jau dabar, pavyzdžiui, Nidoje prasimuša ir plečiasi (užimtų dienų prasme) tradicija švęsti naujuosius metus. Kelioms dienoms atsidaro keli geri restoranai, miestelis atgyja, atvažiuoja vilniečiai ir leidžia pinigus.

7. Lietuvos kaimo turizmas yra potenciali aukso gysla. Gal ne gysla, bet gyslelė, tačiau taip, tai tikrai realiai parduodama prekė. Iš esmės tai galėtų būti slidinėjimo variantas be slidžių, kur vietoje kalnų ir keltuvų yra ežerai, pirtys ir kepsninės. Funkcija ta pati: pravėdinti smegenis ir nuo visko atsijungti, pasikrauti baterijas.

Tai ne toks jau blogas pasiūlymas: nuskristi ilgam savaitgaliui su draugais, prisiliuobti alaus, pravalyti kraujagysles degtinyte, valgyti daug skanaus ir nelabai sveiko vyriško maisto (e.g., daug keptos mėsos, česnakų ir duonos), vanotis pirtyje, maudytis ežere ir grįžti atgal į savo biurus Frankfurte ar Londone – visiškai reali, ir šiuo metu, ko gero, vienintelė greitai įgyvendinama plėtros sritis lietuviškam turizmui.