Karališkos vestuvės, angliškos svajonės blyksnis ir pasididžiavimo momentas

Ačiū mylimam princui ir pricesienei už išeiginę, sako anglų keramikai.

Žurnalas “Valstybė“, 2011 m. kovas

Balandžio 29 dieną Britanijoje vyks karališkosios vestuvės: princas Viljamas ves savo ilgametę draugę, Kate Middleton, o visas pasaulis (arba bent jau ta jo dalis, kuri turi televizorius) žiūrės, džiaugsis ir žavėsis.

Vestuvių dienai jau užsakyti Londono viešbučiai, kuriuose kambarių ir taip niekuomet nebūna per daug, o jei laisvų kambarių ir yra, tai kainos pakeltos į kosminį lygį (pesimistams galima tik įsivaizduoti, kas darysis per olimpines žaidynes 2012 metais). Komercinis renginio aspektas ir jo potencialas yra visiškai neabejotinas. Anglai, prekybininkų ir rinkodaros entuziastų tauta, kurie išmokė pasaulį, kad muziejus gali būti nors ir be eksponatų, o bažnyčia gali būti ir be altoriaus, bet nė vienas, nei kitas negali būti be gift shop, suvenyrų parduotuvės, tikrai išspaus viską, ką įmanoma išspausti iš šios retos komercinės galimybės.

Knygynuose jau dabar daugybė knygų, visos – gausiai iliustruotos. Kiekviena giriasi „unikaliomis nuotraukomis“ ir „ekskliuzyviniu turiniu“, nors turbūt pagal turinį labai panašios – visose sumaišytas oficiali ir visiems prieinama informacija su paskalomis ir apkalbomis, surinktomis iš visų, kas kada nors buvo netoli karališkosios poros: jaunųjų bendramoksliais, jaunosios tėvų kaimynais ir bendradarbiais, žmonėmis, kurie kada nors vienam iš jų restorane atnešė salotų arba matė juos per automobilio langą arba buvo gretimame namelyje slidinėjimo kurorte.

Be knygų ir kalendorių, parduotuvių lentynas nuklos suvenyrinės lėkštutės, portretai, rankšluosčiai, raktų pakabukai, bloknotai ir užrašų knygelės, marškinėliai ir viskas, ką įmanoma ir neįmanoma įsivaizduoti: net „karališki prezervatyvai“, parduodami violetinėje dėžutėje, pavadinti „Karališkųjų brangakmenių“ vardu, su suvenyriniu portretu ir siūlomi kaip prisiminimas ilgiems metams (tiesa, su prierašu, kad nei vienas iš jaunųjų nei karališkosios šeimos nariai su šiuo gaminiu „nėra susiję ir jo netiekia“).

Tie, kas šiandien jau gyvena penktą dešimtį, neišvengiamai lygins šias vestuves su tomis, kurios įvyko prieš tris dešimtmečius – 1981 m. liepos 29 d., kai Velso princas Čarlzas vedė Dianą Spencer, tapusią Princese Diana. Tos vestuvės, kurias per televiziją stebėjo, įvairias vertinimais, 750 mln. žmonių, buvo vadinamos „amžiaus vestuvėmis“ – kaip ir šį kartą, diena buvo paskelbta laisvadieniu, kaip ir tuomet, žmonės puotavo gatvėse ir aludės buvo atidarytos iki nakties.

Bet pagrindinis skirtumas yra matomas plika akimi. Kate Middleton, keleivinių lėktuvų palydovės ir oro linijos pareigūno dukra, skirtingai nuo Dianos, gimusios senoje aristokratų šeimoje ir išvydusios pasaulį šeimos dvare Norfolko grafystėje, yra kilusi iš paprastos šeimos ir gimė Redinge, į vakarus nuo Londono, ligoninėje, kurios pavadinimas Royal Berkshire Hospital, dažnai neteisingai verčiamas kaip „Karališkoji Berkšyro [grafystės] ligoninė“. Ligoninė ne karališka. Iš tikrųjų ji turi būti vadinama „Karališkojo Berkšyro ligoninė“, tai yra, sveikatos apsaugos įstaiga karališkosios Berkšyro grafystės didžiausiame mieste, o grafystė yra karališka, nes būtent joje yra Vindzoro pilis. Toje pačioje ligoninėje, kaip ir princo sužadėtinė, gimė ir abi mano dukros, kas tikrai patvirtina, kad Kate Middleton tikrai yra paprastos kilmės.

Paprastos – ne būtinai prastos. Jau po Kate gimimo jos tėvai praturtėjo, prekiaudami įvairiomis smulkmenomis ir niekučiais, skirtais vaikų pobūviams, nuo staltiesių su klounais ir margų plastmasinių puodelių iki popierinių kepuraičių, bet visa istorija yra labiau amerikietiška, nei angliška. Juk tėvai pinigus ne paveldėjo, bet susikalė kapitalą patys, ir pasisekė paprastai mergaitei, gimusiai tokioje šeimoje, kur ir tėvui, ir mamai visada reikėjo dirbti, ir kuriai gimus, niekas neplanavo jai gyvenimo rūmuose: visos aplinkybės visiškai kitokios, nei grafo Spenserio dukros Dianos prieš tris dešimtmečius. Kai gimė Diana, niekas neabejojo, kad jai dirbti nereikės iki gyvenimo pabaigos, tik niekas nenutuokė, kad ta pabaiga bus taip netoli.

Tačiau vienas dalykas nepasikeitė: anglų santykis su karališkąja šeima. Kalbančių apie tai, kad monarchija yra atgyvena, žinoma, buvo ir bus, tačiau jų nėra nei daugiau, nei mažiau, nei prieš tris dešimtmečius. Balandžio 29-oji bus didelė šventė, ir ne tik todėl, kad dvi dienas visos aludės ir restoranai galės pratęsti klientų aptarnavimo laiką iki pirmos valandos ryto, neprašydami specialaus leidimo iš miestų valdžios.

Vienas retų angliškų dalykų, kuriems Lietuvoje atitikmens nėra, bus vadinamosios gatvės puotos, street parties, kai gatvėse sustatomi stalai ir – jei oras geras – visi aplinkiniai gyventojai, sunešę kas ką turi ir ko negaila, puotauja per naktį (skirtingai nei aludžių darbo laiko, čia trukmės niekas neribos, o įprastiniai triukšmo ir muzikos apribojimai nebus prižiūrimi: švęs ir policija, ir municipaliniai pareigūnai). Tokiam pasilinksminimui, kuris Anglijoje (kur daugelis žmonių net nėra pasisveikinę su kaimynu, jau nekalbant apie tai, kad žinotų jo vardą) yra visiškai nebūdingas, labai tinka siauros angliškos gatvelės, statytos pramoninės revoliucijos laikais, kai fabrikantai kuo daugiau žmonių norėjo sugrūsti į kuo mažesnį žemės plotą ir apgyvendinti kaip galint arčiau prie fabrikų.

Nors viešas šventimas ir bičiuliavimasis su kaimynais yra nebūdingas, tačiau labai angliškas ir labai tipiškas yra požiūris į karališkąją šeimą kaip į visų žmonių nuosavybę, arba, galbūt, net nacionalinę vertybę (be jokios ironijos, kurią šis žodžių darinys įgavo Lietuvoje po nevykusiai apvirtusio Seimo narės liežuvio). Karališkoji šeima yra tai, kas jų šaliai priklauso taip pat, kaip nuolatinio arbatos gėrimo tradicija, kaip lietingas oras ir juodieji Londono taksi automobiliai, panašūs į vabalus – angliškos esybės dalis, kurios iš šalies niekas neatims. Anglai neironizuoja ir piktai nesirauko, sakydami „mūsų karalienė“: taip pat noriai nebent amerikiečiai sako „mano prezidentas“, nepriklausomai nuo to, ką apie prezidento asmenį galvoja.

Beje, šventė ir pakilimas yra žymiai labiau angliški, nei britiški: Škotija jau seniai žymiai šalčiau, nei Anglija, žiūri į Londono karališkąsias pramogas, be to, škotai žymiai labiau už anglus linkę maloniai žiūrėti į Europą ir jos integraciją; Velso kunigaikštystė apskritai paprastai jaučiasi visapusiškai nuskriausta ir pratusi būti priedėliu: kažkada ten augindavo Anglijai avis ir kasdavo anglį, dabar kalnuotas Velsas yra turtingų ir pasiturinčių anglų atostogų kraštas. Na, o Šiaurės Airija apskritai pratusi labiau žiūrėti į Airijos Respubliką anapus praktiškai nekontroliuojamos sienos, kertančios Airijos salą, negu į Londoną ir jo karalius, kurie visais laikais simbolizavo priespaudą, o ne džiaugsmą.

Galimas daiktas, kad didžiausia ir galingiausia visų laikų imperija, subyrėjusi XX amžiuje, paliko randą savo žmonių širdyje, ir tie žmonės įsikabino į karališkąją šeimą, kaip į pastovumo simbolį, nekintantį vaizdinį, kuris yra toks pats, kaip ir anksčiau, lieka toks pats nepasiekiamas, tačiau toks pats savas.

XX amžiaus antrojoje pusėje ir XXI amžiaus pradžioje – laikotarpyje, kuris sutapo su imperijos netekimu, užplūdusia imigracija ir atsivėrusiu nauju bendravimu su Europa tas karališkosios šeimos vaidmuo galbūt buvo ypatingai stiprus ir tvarus dar ir dabartinės karalienės ilgaamžiškumo: ji karaliauja jau 59 metus, ir didžioji dauguma šalies gyventojų jokių kitų šalies valdovų neatsimena, nežino kito portreto ant banknotų ir monetų, kaip ir kito profilio ant pašto ženklelių, kurie yra unikalūs tuo, kad Britanija nenurodo ant jų savo šalies priklausomybės (tegul nurodinėja visokie užsieniečiai, jei jiems reikia).

Todėl karališkosios vestuvės Anglijos žmonėms bus neapsimestinė šventė ir nesuvaidintas džiaugsmas. Žiniasklaida, žinia, padarys viską ką galėdama, kad atliktų pasakotojos funkciją, tai yra, pasakotų žmonėms tai, ką jie labiausiai nori girdėti, tai yra, visokiausias detales iš karališkųjų iškilmių. Apie protokolą ir tradicijas, apie kiekvieno šventės elemento reikšmę dažniausiai labiau nori žinoti ne patys anglai, o užsieniečiai; tuo tarpu anglams įdomiausia yra būtent populiarioji, suprantamoji vyksmo dalis, smulkmenos, kurios priartiną didelį vyksmą prie jų asmeniškai.

Šiais laikais – skirtingai nuo Dianos ir Čarlzo vestuvių prieš tris dešimtmečius – informaciją interneto dėka gaunama žymiai lengviau, ir spauda kruopščiai surinks viską, ką tik įmanoma surinkti, apie kiekvieną, kas tik bus greta iškilmių organizavimo: vestuvinio torto konditerius, jaunosios suknelės dizainerius ir siuvėjus ir apie daugybę kitų žmonių, kurie talkins organizuojant iškilmes, ir visa ši informacija, kad ir kokia ji būtų paprasta ir negudri, užpildys laikraščių puslapius ir televizijos laidas.

Karališkoji šeima ir pati karalienė gana intensyviai bendrauja su žmonėmis: tiek visokių objektų, statinių ir renginių atidarymuose, tiek per sodo pokylius (garden parties) Bakingemo rūmuose, kur žmonės kviečiami ir už nuopelnus, ir visiškai atsitiktine tvarka. Tačiau visi šie kontaktai neįkyriai ir neįžeidžiamai (bet tuo pačiu metu griežtai) nepalieka iliuzijų, kad karališkasis pasaulis yra atskiras ir atskirtas nuo visų žmonių pasaulio.

Karališkosios vedybos bus reta išimtis.

Anglai bandys žiūrėti į jaunąją ir bandys suprasti, kokia ji iš tikrųjų, ir slapčia mintyse lygins ją su savimi: ne todėl, kad visos anglės norėtų būti jos vietoje (visiškai nebūtinai), o todėl, kad būtent paprastos anglės mergaitės žengimas į karališkąją šeimą bus pagrindinė šio įvykio magija, gabalėlis svajonės – svajonės, kuri gali būti kiekvieno, ir kuri yra visų. Visos žiūrinčios moterys galvos, o kaip į tuos rūmus ir į tą prabangą patekusi elgtųsi ji pati, visi žiūrintys anglai vyrai turbūt svarstys, ar galėtų jų dukra būti Kate Middleton vietoje.