Revoliucijos vaizdai Žvejų g. prieigose (Eugène Delacroix, 'Laisvė ant barikadų')
Tokios metų pradžios jie nesitikėjo, apsnūdę valdiškieji kukurbezdaliai ir dundukai.
Nuo pat šio interviu Lietuvos Ryte, kur kalbininkė ir mokslininkė Loreta Vaicekauskienė sunervino kalbos Ajatolas (ne juokai: kalba kvalifikuota ir diplomuota specialistė, kurios taip lengvai nenurašysi) bei jų bejėgiško ir įstatymais grūmojančio VLKK politbiuro atsakymo prasidėjo sniego lavina: čia ir vėl ta pati kalbininkė juos erzina, rašydama be pasmerkimo ir be šlykštaus moralizavimo (“deja, deja”), būdingo inspektorėms-raganoms, apie paauglių kalbą kaip apie naturalų ir sveiką dalyką, čia jau žiūrėk jau kruvinas iltis šiepia Sabaliauskaitė ir Užkalnis ta pačia tema. Paskui pasisakė ir tinklaraščio irreverentusis**** autorius, Rokiškis Rabinovičius (kai jis kalba, tauta klausosi).
Aš vėl rašau dabar štai kodėl. Pokalbiai apie kalbos reguliavimą visą laiką nusiridena, lyg nevykusiai paridentas boulingo sviedinys, į šoninius latakus, ko prievaizdams su bizūnais tik ir reikia. Ten arba naivūs pastebėjimai apie naujadarus ir taikingi pasvarstymai, girdi, vienos pastabos prigyja, kitos ne (skriestuvas gerai, o va vaizduoklis – durnai); arba akivaizdūs priminimai apie visiškai neapginamus kalbos darkymo ir nuprasminimo pavyzdžius, kurie akivaizdūs visiems, tik ne tiems, kas juos sugalvojo (skalbiamieji milteliai ir vadovaujamas darbas).
Iš kitos pusės dažniausiai žviegiama apie nykstančią kalbą, šliaužiantį perversmą, siūlomi absoliučiai idiotiški hipotetiniai scenarijai (“jei ne kalbininkai, ligi šiol sakytume sierčikai ir raiferšliusas“), tuomet išsijuosus ir begėdiškai skiedžiama, girdi, kitose šalyse kalba irgi norminama beigi reguliuojama, o prigavus meluojant* ir pirštu pabaksnojus, baigiasi pritvojamuoju** argumentu, kad kitos kalbos sau gali leisti bespredielą, o lietuvių kalba yra tokia sena, unikali ir pažeidžiama, kad nelyginkim piršto su vienu daiktu.
Bet klausimas yra labai paprastas. Kalbą arba reikia reguliuoti prievartiniu būdu, arba ne. Kiekvienas kalbos vartotojas arba yra jos šeimininkas, arba ne.
Arba kalbos vartotojas turi Dievo duotą teisę bendrauti su kitais, kaip jam geriausia ir kaip yra priimtina kitiems (o jei jiems nepriimtina, gali neklausyti ir neskaityti), arba iš jo ta teisė atimama ir baudžiamosiomis priemonėmis reguliuojama represinių struktūrų. Ir viskas, daugiau nieko.
Net jei kalbos norminimo institucijos tebebūtų mano ir kitų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomos (geriau šiaipjau nebūtų, bet ne viskas iš karto), tačiau netektų represinio aspekto ir prievartos taikymo privilegijų, 99% šios diskusijos neliktų apskritai. Gali mokslininkai tyrinėti ir klasifikuoti grybus ir krapų veisles kiek jiems patinka, kad tik man nesiūlytų privalomų instrukcijų, kad baravykus galima valgyti, o rudmėsių ne, ir neaiškintų, kokias žoles restoranas turi barstyti ant žuvies, jei nenori susilaukti teisingo gardinimo baudos.
O dabar yra taip: yra kalbos norminimo elitas, autoriteto stoką kompensuojantis baudžiamosiomis galiomis, ir manipuliuojantis kalbos skleidėjais (rašytojais, publicistais, žurnalistais) per neformalų, bet labai disciplinuotą ir uolų (nes įbaugintas iki permanentinio kinkų drebėjimo) represinį aparatą, susidedantį iš bailių redaktorių ir korektorių, besidedančių stilistėmis, ir bona fide stilisčių, kurių vienintelis stilius yra melioravimas be pasigailėjimo, išraunant ir deginant visa kas gyva***.
Ta ideologinė viršūnėlė ne ką mažiau linkusi atsisakyti savo padėties, nei komunistų partija kažkada norėjo atsisakyti savo vadovaujančio vaidmens visuomenėje. Jų kenksmingą ir destruktyvią veiklą, realiai žvelgiant, gali neutralizuoti tik gaivališkas nepaklusnumas ir nepakantumas diktatūrai. Procesas jau prasidėjo: išaugo kritinė masė žmonių, kurie nepasiruošę klausyti baikų apie baudžiamojo kalbos reguliavimo neišvengiamumą ir būtinybę. Lygiai taip pat kažkada atsirado Sąjūdis, nes radosi labai daug žmonių, kurie netikėjo Algirdo Brazausko teorija apie tai, kad Lietuva negali egzistuoti be Tarybų Sąjungos (nes bankrutuos) ir tikėjo, kad yra ir kiti būdai pasaulyje.
Nėra nė vienos represinės struktūros, nė vienos diktatūros, kuri neaiškintų, kad ji iš tikrųjų yra tik spaudžiamųjų labui ir kad be jos būtų tik blogiau, būtų chaosas ir betvarkė. Taip aiškino sovietinė cenzūra (Glavlitas) (“Dirbame tik skaitytojų labui” – straipsnis M.Gorbačiovo laikais, kelis mėnesius prieš struktūrą panaikinant), taip šiandien aiškina Irane religinė valdžia, aiškinanti, kodėl ajatolų komisijos turi vetuoti kandidatus prieš rinkimus, taip kažkada nesėkmingai ir trumpai aiškino tie, kas sakė, kad Lietuvoje reikėtų tinklalapių pavadinimus ir adresus aprobuoti, kitaip kas ko nori, tas to ir prirašys internete.
Šiandien lygiai taip pat Lietuvoje VLKK aiškina, kad be jų kišimosi į gaminių etiketes galėtų kilti pavojus žmonių sveikatai ir gyvybei. Jų klausosi būrelis lengvatikių, kurie mikliai vizgina uodegas ir ironizuoja, kad, girdi, jei atsisakysite kalbos reguliavimo, tai gal atsisakykite įstatymų, teismų, policijos ir kelių eismo taisyklių? Su jais ginčytis beprasmiška, tai tegu ironizuoja toliau; svarbiausia, kad jų – atrodo – yra vis mažiau, ir tai džiugina.
Mano vizija Lietuvai yra niūri panika kalbos baudėjų kabinetuose. Kol baudžiamasias institucijas panaikins (o tikiu, ateis ir tokia diena), aš noriu, kad jiems kiekvieną rytą būtų nejauku atsiversti laikraščius ir įsijungti kompiuterius, ir kad pamažu, kaip šaltas rūkas, pro jų kabinetų orlaides ir durų plyšius sunktųsi baugus suvokimas, kad niekas jų nebebijo. Tada beliks tarškinti laiškus laikraščių redaktoriams senomis rašomosiomis mašinėlėmis, ir tie laiškai po kelių dienų grįš atgal, neatsakyti ir be dėmesio, o apačioje subildės laukujos durys ir tils, toldami, šlubo laiškanešio žingsniai.
———————
PASTABOS IR IŠNAŠOS
* Kas pirmas parodys man šalį ir pateiks pavyzdžių, kaip ten irgi valstybinės institucijos atstovai irgi eina į privačią leidyklą, aiškina jai apie “agresyvią reklamos kalbą, besaikį liepiamosios nuosakos vartojimą siužetuose” ir leidyklai priekaištauja už “necenzūrinių žodžių vartojimą grožiniuose kūriniuose” ir nurodo į “galimybę jų išvengti”, o paskui giriasi apie tai savo tinklalapyje, padovanosiu Užkalnio knygą su asmenine dedikacija. Tik prašau su atsekamais pavyzdžiais, o ne šiaip nurodinėti Prancūziją ir Islandiją, nes be pavyzdžių nesiskaito.
** Pritvojamasis teiktinas vietoje pritrenkiantis.
*** Aš asmeniškai neturiu kuo skųstis. Mano visas knygas redagavo drąsi, savo protu dirbanti ir stebuklus daranti “Baltų lankų” redaktorė Asta Bučienė. Bet ne visiems taip pasiseka.
**** Irreverentus – iš angl. irreverent, neturinti šliaužiojančios, vizginančios uodega pagarbos autoritetams ir pataikavimo prieš juos.
26 Comments
prigyja.
Taipgi dėkui.
privilegijų
Indeed, jų.
Po Račo jau lietuvių kalba.
Plačiai žengia Azerbaidžanas.
Gerą citatą priminėt, kolega.
Ką bendro turi http://www.racas.lt su lietuvių kalba?
Čia turėtų būti įdomu:
http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_language_regulators
Esu girdėjęs iš suomių vertėjų, kad jų atitinkama institucija labai neigiamai žiūri į tarptautinius žodžius, suomiai turi norminamus terminus, kurie šaknimi su tarptautiniais absoliučiai nesusiję. Pvz.: “centras” – “keskus”, “universitetas” – “yliopisto” ir pan.
Asmeniškai aš VLKK džiaugiuosi. Jų konsultacijos paprastai naudingos (ir nemokamos), o kalbą saugoti tikrai reikia.
Auginimas, auginimas – tuo ir skiriasi suomiškas mechanizmas – pozityvumu. Nuo negatyvistinio VLKK.
Naujadarų požiūriu VLKK veikla apgailėtina, blogesnė už jokios veiklos nebuvimą, nes pakaitalai neretai priimami net nežiūrint, apie ką jie, pridarant chaoso, o paskui baudžiant už savo pačių privirtą košę ir teisinantis jau įkyrėjusiom frazėm apie tai, kad “ne mes kalti, čia mums šitus žodžius tik siūlo, o mes tik patvirtinam”.
Jau daugiau nei 10 metu gyvenu Svedijoj, bet niekada nesutikau vietinio kalba normuojancio talibano. Nesu girdejusi, kad kazkas zurnalistams skirtu baudas uz neteisinga tarima per ziniu skaityma ar dristu akiplesiskai kistis i rasytoju tekstus ir juos ten darkyti (atsiprasau, redaguoti).
Atvirksciai, naujadarai priimami ne didelio baisejimosi ir itraukiami i zodynus. Svedijos akademija sudaranti tuos zodynus turi internetini puslapi, kuriame galima pateikti naujus zodzius, paaiskinti, konteksta, kuriame tie zodziai gali buti. Ir Akademija ne tik itraukia naujus zodzius, bet ir isbraukia senus, tuos, kurie yra mire.
Pavyzdziui nauji zodziai yra: chatt (nuo angliskojo chat), cookie, hint .
Ir niekas cia per daug nedreba, kad svedu kalba isnyks…
Juk kalba yra tam, kad zmones bendrautu, kad palengvintu supratima tarp musu, juk butent todel kalba yra vertybe, o ne todel, kad “prikaulso indoeuropieciu kalbu grupei, turi panasumu su sanskritu, buvo drausta caro ir sovietu”
Pirma, tai “betvarkė“ keistina į “netvarką“ (nes nėra “sutvarkės“). Antra, tai nedera šaipytis iš negalios (ir “šlubas“ keistina į “raišas“). 🙂
Jei rimtai, tai visa šita “zavarūcha“ man primena audrą stiklinėje. Nors va sužinojau, kad miltelius, pasirodo, irgi galima skalbti, o ne vien jais… Bet tai gyveni, žmogau, ir mokaisi!
Yra sutvarkė. VLKK galvose.
Ten ne sutvarkė, o sutrauka…
Stipriems ir reikalingiems savo stiprybės ir reikalingumo įrodinėti nereikia. Su VLKK ne tas atvejis.
Ateis koks biudžeto peržiūros vajus ir teks seimūnams pasirinkti tarp išlaidų savo pieštukams ir VLKK. Ilgai ir graudžiai spausdins po to parypavimus apie barbarišką vandalų aktą su prakeiksmais pastarųjų giminėms iki penktos kartos.
Aš ne revoliucionierius, bet mano nuomone tai kas nereikalinga ir atgyvenę turi būti išravima arba evoliucionuoti į kažką naujo.
VLKK atliko savo kaip represinės struktūros vaidmenį ir galėtų ramiai užsiimti žodyno valdymu (t.y. patys galvoti ir kitų sugalvotus žodžius siūlyti) teikti komercines instrukcijų vertimo paslaugas (yra priežastis dėl kurios Husquarna pjūklo angliškame variante yra frazė “do not stop with genitals”) ar šiaip užsiimti straipsnių rašymu žmoniška kalba paaiškinti kodel utriruotas yra blogai, o veidaknygės paskyra yra gerai. Vartotojai patys atsirinks! Kalba jau pasveiko ir gulimas-draudžiamas režimas jai nebereikalingas. Tokia, mano nuomone ir buvo Loretos Vaicekauskienės straipsnio mintis.
“”kad tik man nesiūlytų privalomų instrukcijų, kad baravykus galima valgyti, o rudmėsių ne, ir neaiškintų, kokias žoles restoranas turi barstyti ant žuvies”
Čia autorius įsisiautėjęs truputėlį išsidūrė. Netikiu, kad jis norėtų vaišintis restorane, kuriam negalioja sanitarinės normos ir laisvai leidžiama eksperimentuoti, ant žuvies barstant bet kokius nuodus. 🙂
Pastebėkim, kad žodžiais nenusinuodysim. O nuodų pabarstęs restoranas ir be sanitarinių normų baigs labai bloguoju, kita vertus, jokios sanitarinės normos nuo nuodų neapsaugos.
Astulei bučkis. Visados liūdėjau, kad ji spėjo už savojo vertėjo ištekėti.
P.S. O šiaip tekstukas nuobodokas beigi visiškai neužkalniškas.
Paskaičiau ir ramu pasidarė. Čia tematika, dėl kurios skaitau Užkalnio tekstus. Ypač kuomet esi “žalias” rašeiva – tuomet redaktorius jaučiasi dievu, galinčiu tave po bato kulnu sutrėkšti – o tu mat prašai maketo, kad galėtum peržiūrėti, kas priredaguota. Visuomet smagu, kad esu ne vienas naktimis prie 22 žvakių gaminantis redaktorių vudu lėles. Širdingai dėkoju už skaitinį.
Gerb. Užkalni, negi taip sunku darbastalį sutinkinti vedlio pagalba ? 🙂 (t.y. kustomaizinti desktopą su vizardu).
O jeigu rimtai, tai ne tik IT, bet ekonomikoje ir vadyboje su lietuviškais terminas tiesiog bėda…
Bet ateis laikas, ir iš šių invikvizitorių juoksimės, kaip dabartiniai lituanistai juokiasi iš spirdžiaus (futbolininko), mąstalo (galvos) ar vėpsonės (teatro) autorių.
Manau, kad jeigu naujadaras yra trumpesnis ir skambesnis už originalą, let ir be. Vedlys man skamba gražiau už wizard, nors per visokias instaliacijas ir diegimus dažniausiai persijungiu į suprantamą kalbą. Gali būti, kad blogi vertėjai, kurie suprantamai neišverčia, bet terminologinis darbas nėra pats lengviausias. Tarkim, failas (dokumentas, rinkmena) ir folderis (byla, aplankas) – pasirodo yra ne taip – dokumentas tai tikriausiai tik Wordinis (nesulietuvino, matyt, lobistai paspaudė, kad langų neužvertų), o byla, papkutė, kur dokumentai dedami, patapo aplanku, tačiau pačią bylą atidavė už dokumentą.. Va paskui skaitai ir turi mintyse vartalioti, ar vaizduoklis, ar vaiduoklis…
Čia Loreta barikadose? Jei taip – tai tikrai skatina prie jos prisidėti 😉
O kaslink kalbos gestapo – nustojau kreipti dėmesį į jų sapaliones po to, kai vietoje Chorvatijos įvedė kalkę nei tai iš vokiečių (Kroatien), nei tai iš anglų (Croatia), o visa tai pagrindė neva tarpukario Lietuvos patirtimi. Pakėliau tarpukario Lietuvos žemėlapius, radau ten Chorvatiją ir pasiunčiau kalbos gestapą į Peru.
„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją, – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“, – Mikalojus Daukša, 1599 m.
(matyta alkas.lt, cituota su Rokiškio nemėgstamomis lietuviškomis kabutėmis)
Tą ir daro kalbainiai dabar – naikina, niekina ir žaloja, įkalinę savo grandinėmis.
Jei kalba vystosi, jei ji keiciasi, pasipildo, tai reiskia ji yra gyva. Bet Lietuvoje tai kazkaip atvirsciai, kalba prirista aprie kazkokio tai Lietuvos romantizavimo, “anu laiku”, Basanaviciaus, Kudirkos, 1918, sovietu okupacijos ir t.t. vietoj to, kad jai butu leidziama keistis ir vystytis.
Kalba yra tu, kurie ja kalba, o ne tu, kurie ja normuoja.
Skaiciau, kad buvo sunku rasti jaunimo, norincio dalyvauti tyrimuose, kuriu metu ju kalba butu irasoma ir analizuojama. Ar normalu, kad Lietuvos vaikai BIJO kalbeti sava kalba?
šitas į temą
http://www.independent.co.uk/news/education/schools/god-save-the-queens-english-our-language-is-under-threat-from-ignorance-inverted-snobbery-and-deliberate-dumbing-down-2099825.html
Jis tikrai į temą.
Norėčiau pastebėti, kad niekas nekviečia anglų kalbai valstybinio reguliavimo.
Yra dar vienas dalykas: kad mokėtum angliškai taisyklingai rašyti, skaityti ir kirčiuoti, nereikia penkerius metus mokytis filologijos: pakanka baigti žmonišką bendrojo lavinimo mokyklą. Todėl, kad taisyklės natūraliai susiklostę.
Ir palygink tu man universalią anglų kalbą (kuri natūraliai gauna įtakos iš visur, ir yra taip “apšlifuota”, kad greitai prie esperanto priartės) ir nykštukinę, išlaikiusią savo senąsias formas lietuvių kalbą.
Kam tada rengiami Nacionaliniai Diktantai Lietuvoje? Jau geriau surinkti tuos visus nesusipratusius lituanofilus, ateinančius į Nac.Diktantą, ir pristatyti grovių kasti? Pagal užkalnius bent naudos būtų, o ne tuščias laiko švaistymas…
2 Trackbacks
[…] jūs jau girdėjote, prasideda rimčių rimčiausia revoliucija prieš kalbainių cenzūrą. Drausdami vartoti tam tikrus žodžius, kalbainiai nusausina mūsų […]
[…] su netyčiniu diskursu į semiotines paradigmas, vos nepražiopsojau Andriaus Užkalnio inicijuotos revoliucijos mūsų vietiniuose lingvistiniuose […]