Šiemet nevažiuosiu šventėms į Lietuvą. Nebijokite, čia nebus naujas pastenėjimas apie tai, kad „iš Lietuvos išvažiavau ir grįžti nesiruošiu, kol ten tyčiojamasi iš žmonių ir aš ten nereikalingas“. Čia ne toks leidinys, kad platintų užvažinėtus štampus apie Lietuvos beviltybę, o aš ne toks autorius, kad tokius dalykus skleisčiau. Atvirkščiai: aš norėjau papasakoti apie teigiamąją šventimo ne Tėvynėje pusę.
Aš tikiuosi, kad šios Kalėdos man ir mano šeimai bus Anglijoje paskutinės, ir todėl šį kartą švęsime čia. Ne su nostalgija paliktai toli Tėvynei ar tikram, lietuviškam, Kūčių stalui, o su jau prasidedančiu saldžiarūgščiu ilgesiu, kurį žadu jausti, kai iš šitos šalies išvažiuosiu po šešiolikos metų.
Todėl šiemet bus ir kalakutas prie kurio bus ir Briuselio kopūstai, ir mažos dešrelės, apvyniotos šonine, ir gal bus tamsiai rudo Kalėdų pyrago su daugybe riešutų ir razinų, vaikai pagaliau turės namuose eglutę, kuriai puošti skirtų žaisliukų pridėta ant aukšto visus tuos šešiolika metų, kol čia gyvename, bet viskas visada apsiriboja tik vainikėliu ant durų ir Kalėdų atvirukais virš židinio, nes šventėms išsinešdiname, ir jaukūs namai lieka tušti (gerai dar, jei nesugalvojame išjungti šildymo, kaip tai padarėme vienais metais: per dvi savaites namas sušala į ragą, ir juos vėl iškaitinti iki gyvenamos temperatūros užima dvi dienas).
Priežasčių, kodėl šiemet visi nekeliaujame švęsti į Lietuvą, yra daug. Pirmiausiai, žiemos šiaip Europoje (kaip ir Amerikoje) darosi vis šaltesnės – nes nesuveikė skelbtas pasaulinis atšilimas, nepastebimai tapęs tik „klimato kaita“, o vėjo malūnai-generatoriai, aišku, dar labiau išvaikė debesis ir atšaldė orus. Anglija šalčiui, sniegui ir ledui dar nepasiruošusi, ir nežinia, kada pasiruoš: praeities patirtis nieko gero nežada. Šios šalies žmonės užtruko dešimtmečius, kol amerikietiška išmonė – dušai – pakeitė apsiplovimą prileistoje vandens vonioje. Dalykai čia išmokstami labai pamažu, todėl nenoriu sulaukti pensinio amžiaus, tikėdamasis, kad pagaliau bus nuspręsta, kad apledėjusiomis gatvėmis žiemą geriau važinėti žieminėmis padangomis, o eismo saugumui žymiai labiau padės gatvių barstymas druska arba smėliu, o ne Tarpkultūrinės Atvirumo ir Tolerancijos Savaitės, kurioms savivaldybės visada noriau atranda pinigų, nei nuobodiems žiemos rūpesčiams.
Prieš Kalėdas vien nusigavimas į ne tokį jau tolimą oro uostą tampa pirmuoju išbandymu – ir gerai, jei nusigavęs paskui randi skrendantį į Lietuvą lėktuvą. Todėl, kad ir kaip mylėčiau keliones (ir pats vienas keliaudamas esu be galo kantrus), šeima geriau jausis netampoma ir nekraudama begalinių lagaminų ir dovanų, o paskui neveždama dosniai padovanotų lauktuvių atgal. Visi lietuviai, gyvenantys Anglijoje, turintys vaikų ir nuolat švenčiantys Kalėdas Lietuvoje, gali papasakoti siaubo istorijas apie tai, kiek užima bagažo Kalėdų senelio dovanėlės vaikams, kurios pirma perkamos Anglijoje, paskui rūpestingai supakuojamos, vežamos į Lietuvą, ten suvyniojamos ir aprišamos juostelėmis ir dedamos po eglute, kad paskui galėtų po savaitėlės vėl pakuojamos į lagaminus ir skraidinamos atgal, kad galėtų namie, Anglijoje, užgriozdinti spintas ir rinkti dulkes.
Ir dar, sakykit man, brangieji, kokio velnio visokie lėlyčių baldelių komplektai ar arkliukai rausvomis uodegomis dydžio sulig špygute turi būti pakuojami į televizoriaus dydžio dėžės? Kad juos būtų sunkiau vežioti? Aš žinau, kad juos iš Kinijos plukdo laivais, ir ten ta apimtis nelabai ir rūpi. Bet iš ten, kur aš gyvenu, joks laivas į Vilnių neplaukia.
Antra – ir tai nuskambės baisiai – kartais gera pasidžiaugti, kad giminės toli, o ne arti. Nesibaigiantys vaikščiojimai į svečius, mišrainės ir tortai, vaišinimasis ir valgymas yra geri ir smagūs, bet kartais gerai ir be jų. Tiesą pasakius, kartais labai gera pabūti atskirai; kartais labai gerai, kai yra mažiau to nuoširdaus bendravimo, kuris tikrai iš širdies, bet per Kalėdas, Naujuosius ir tarpušvenčio laikotarpiu Lietuvoje tiesiog liejasi per kraštus.
O dar jaučiuosi, kad vieną šventinį sezoną man bus gerai apsieiti – kaip ir be įgrisusio rusiško filmpalaikio „Po pirties“ žiūrėjimo – be lietuviškos auklėjimo dozės, kurios atsegama atvykusiam atostogų emigrantui iš visų ir kiekvieno, dažniausiai geranoriškai, bet vistiek įkyriai. Užsidėk kepurę, užsisek paltą, užsirišk šaliką, sušalsi-čia-tau-ne-Anglija, čia pinigų nesikeisk čia blogas kursas, šito taksi nesikviesk jis labai brangus, o-kodėl-mergaitės-kažkaip-vistiek-su-akcentu-šneka, jūs turit jas mokyti lietuviškai, esat lietuviai, o tai ar jūs nenorit į lietuvišką mokyklėlę vežioti ten gi pas jus Londone turbūt yra? Jei galėčiau importuoti iš Anglijos į Lietuvą vieną dalyką, ir įskiepyti, ir dosniai palaistyti, kad augtų ir žydėtų, tai būtų angliškas įprotis nesikišti į svetimus asmeninius reikalus ir į svetimų vaikų auklėjimą.
O gal čia manyje tiesiog šneka nuojauta – ne, greičiau žinojimas – kad labai greitai to lietuviškojo šventimo ir bendravimo turėsiu per akis, o angliškojo – su be galo storais šventiniais laikraščiais, su filmų kartojimu per televiziją, su Kalėdų savaitės dešimtukais knygynuose ir muzikos parduotuvėse, su savaitinių žurnalų dvigubo storio numeriais ir pašėlusiais nukainavimais tuojau po Kalėdų – aš labai pasiilgsiu, kaip pasiilgsiu ir šios šalies, kuri man niekada netapo sava, bet tapo mielais namais, antraisiais, kurie mane priglaudė, kol pirmieji manęs laukia sugrįžtant.
15 Comments
“Jei galėčiau importuoti iš Anglijos į Lietuvą vieną dalyką, ir įskiepyti, ir dosniai palaistyti, kad augtų ir žydėtų, tai būtų angliškas įprotis nesikišti į svetimus asmeninius reikalus ir į svetimų vaikų auklėjimą”
Hear, hear
Mes ir švęsime namie, ne pas tėvus. Nes tik namie – pačios geriausios šventės, taip kaip nori. Be jokių kalbų apie, kaip kas gyvena, kaip nereikia daryti ir ką privalai, nes tau jau tiek ir tiek metų, o kaimynų vaikams tai… aha. Egoistiška, bet kartais taip norisi. Šiemet nusprendėm – bus šventė. O paskui vėl bus galima kelis kartus atkentėti apkrautą stalą, rūgščias kalbas ir kitas virškinimo problemas su šeima.
Dėl tų žieminių padangų tai anglai savo stiliuje, net tokie pakankamai rimti leidiniai kaip koks “Daily Telegraph” rašo apie jas, kaip apie kokį ką tik atrastą daiktą, maždaug – jūs nepatikėsite, bet su žieminėmis padangomis automobilis slidžiame kelyje sustoja greičiau ir pan.
Suprantu, kad žiemos pas juos kitokios, bet kaip rodo paskutiniai metai to sniegelio būna visai sočiai.
Kazkur skaiciau, kad kwikfit pernai pardave 2000 zieminiu padangu komplektu o siemet jau 50.000 komplektu.
Situacija keiciasi?
Tai galbūt kaip ir keičiasi, bet kadangi šalyje virš 40 mln. automobilių, tai kiek daugiau tų komplektų kaip ir reikėtų.
as irgi nevaziuoju Kaledu i Lietuva. Jau penktos Kaledos bus cia. Kadangi as Siaures Vakaru Anglijoje, tai pirmi metai kaip ir kuciukus kepsiu …(bandomieji buvo geri), cia nenusipirksi nei kuciuku, nei lietuviskos duonos.Todel duona arba vezuosi is Newcastle, arba is Lietuvos ir laikau ja saldiklyje.Kepsiu Kaledoms anties krutinele ir bendrausiu siltai ir nuosirdziai su giminemis skype.Lietuvisko nuosirdumo isvengsiu, nes nera cia daug tu lietuviu, ir su tais paciais tik laba diena apsiriboju…O antra Kaledu diena pasinersiu i vartotojiskus dziaugsmus.O tada tik pakuosiu dovanas giminems ir artimiesiems…As is kategorijos “neapsimoka” dovanas pirkti pries Kaledas.Dar pirmas Kaledas mane anglas draugas to ismoke, sake reikia ruostis kitoms Kaledoms, pasibaigus sitoms…Tada nelabai supratau…Linkiu visiems geru Kaledu…
Mery Christmas, Andriau! Ar Anglijoje sako kitaip?
O taip, net nuostabu, kiek puikiį, nuoširdžių, tikrai gerais norais grįstų patarimų turi kitais atvejais visokeriopai nukvakę, dead – end darbuose bei buitiniame rate įstrigę, į pasaulį per žurnalą Žmonės žiūrintys žmonės. Tiesiog dusina tuo savo gero linkėjimu, blogiausia, kad nieko negaliu padaryt – juk nesakysiu kokiai tetai užsičiaupti ir žiūrėti savo reikalų, kai ji man dėsto karjeros darymo patarimus (pati jau nioliktus metus daro karjerą kokioje tai valstybinėje kultūros įstaigoje, su panašiomis perekšlėmis) ar asmeninių finansų valdymo įžvalgas. Menkinantys komentarai, pamačius Calvin Klein kojines – oooo, jau išponėjai, jau rengtis “kaip žmogui” nebelygis… Atleiskit, mielieji, sparta ar utenos trikotažas į angliją dar masiškai neeksportuoja, o tkmaxe buvo gera kaina, vis geriau nei tesco. Na ir būtinoji dalis – valgyk, mielasis, juk TEN negaunat lietuviško maisto nusipirkt, pasiilgai turbūt, imk dar įsidėk būtinai, ko tu taip mažai valgai, ten bebūdamas atpratai nuo tikro valgio. Skirtingai nuo Andriaus, nesu kulinarinis kritikas, sueina man puikiai ir baltos mišrainės, ir silkės su burokėliais, ir visa kita tautinė virtuvė. Tik tiek, kad kai jos nėra, puikiai apsieinu. Anglai tik galėtų išmokt mėsą rūkyt, keista, kad neturi tokios tradicijos – gal jiems malkų nuo alaus ir viskio varymo nebelikdavo? :))) Taigi šios kalėdos bus uk, kuom esu gausiai patenkintas, užtat nujaučiu užgriūsiančią meilės ir atjautos laviną po to – kaip tu ten vienas, be šeimos, per kalėdas, nabagėli, liūdėjai ir verkei turbūt daug?
Bet man, kaip lietuviui, Lietuvoj vis tiek geriausia.
“ko tu taip mažai valgai” – taip…
Vienas Kalėdas grįžome švęsti Lietuvoje. Nepatiko. (priežastis išskyrus dovanėlių perpakavimus skaityti straipsnyje) Artimieji tokie malonūs ir geri per Skype. Be maisto kimšimo yra dar ir dvasingumo kimšimas. Kamuoja ne mažiau negu maistas. Kada gi jie ten Lietuvoje suvoks, kad mes pas juos paprasčiausiai Pabūti! atvažiuojame.
Ha ha. “Pabūti” yra dažnai nesuvokiama kategorija. Pirmiausiai reikia visą laiką ėsti, paskui – visą laiką kažką veikti. Organizuotai veikti. Visada kažkas turi būti atsakingas už kultmasinį sektorių.
O as jau antras Kaledas Anglijoje svenciau su vyro artimaisiais ir turiu pasakyti, kad Kuciu ir Kaledu Lietuvoje labai pasiilgau. Keptas kalakutas ir tiesiog vandenyje isvirtu ar orkaiteje troskintu darzoviu (cia geresnis variantas) skonis man tikrai siaip sau. Nors balta misraine tikrai nera kulinarijos virsune, bet man ji geriau ”sueina”. Truksta man Kuciu dvasios, specialaus pasiruosimo, kai visa diena visi ka nors dirba ir vieni kitiems padeda, nes mano seimoje tik kartais, labai svelniai paragina – ”isidek daugiau”. Man nepaliko didelio ispudzio tai, kad Anglijoje Kaledos asocijuojasi tik su dovanomis – kuo daugiau, tuo geriau. Ne duok Dieve per mazai kas nors gaus, Kaledos bus sugadintos. Nesuprantu ir begalinio begiojimo po parduotuves ar stovejimo didziausiose eilese nuo pat ankstyvo ryto, kai ateina antra Kaledu diena. Jau geriau lankau draugus, gimines ar tiesiog skambinu visiems telefonu pasveikinti su sventemis. Taip, Lietuvoje per daug valgymo ir pamokslu, bet Anglijoje per daug komercijos, alkoholio (kaip prasideda pries Kaledas, taip baigiasi po Naujuju), televizoriaus ir apskritai nuobodulio, nes pavalgius ir isgerus, pazaidus Playstation daugiau nebera ka veikti.
Nesuprantu kas trukdo švęsti Kalėdas Anglijoje taip, kaip patinka?
Kas trukdo valgyti baltą mišrainę ir kas liepia valgyti kalakutą?
Kas trukdo palaikyti tradicijas ir pasiruošimus tokius, kokie patinka?
Kiek matau tai Anglijoje besaikėmis dovanomis bando pasižymėti būtent patys lietuviai, o ne anglai.
Alkoholio srityje taip pat joks anglas lietuvio neaplenks.
Galų gale jei nepatinka kažkokios angliškos tradicijos, komercija ar bet kas kitas – tai kas liepia elgtis taip pat?
Taip kad nelabai supratau prie ko čia Anglija.
Viskas eina iš vidaus.
as aisku ne specialistas, bet koks nusibodes ir nuvalkiotas ir uzknisantis bebutu filmas “po pirties” yra ten ir giliau pakapstyta
oi kaip pažįstama. šiemet likom švęsti Estijoje, kur ir gyvenam, nes buvo labai svari priežastis: sūnus ką tik gimęs, kam tooookį maaaažą tampyti. o ir sniego priversta kalnai, sudėtinga būtų parvažiuot. abi močiutės per daug nesiginčijo, nors buvo pavirkavimų, kad kaip gaila, kad negrįžtam.. bet kai grįžtam, pabosta lakstyt tarp dviejų miestų, kai vien kelionė į vieną pusę užimą valandą su viršum.
o dėl dovanų.. dar kai gyvenom Belgijoje, buvo toks atvejis, kad su vyru skridom Lietuvon skirtingais reisais, bet abiejų lagaminus praganė. su visom dovanom giminaičiams. mano atsirado į trečią dieną, vyro – diena prieš grįžtant atgal. atmetus “puikų” pasiūlymą, kad mes galim jūsų lagaminą į namus Belgijoje pristatyt.
taip kad, jei tik bus mano valia, aš ir toliau stengsiuos išvengti grįžimo Lietuvon per šventes. jau geriau per mamų gimtadeinius, kurių viena gimus gruodžio pradžioj, o kita – balandį:) o dar geriau – ilgesniam laikui vasarą:)
One Trackback
[…] kad Anglijoje populiariausias naujagimių vardas Mohamedas. Ar nebus Užkalnis pirmoji kregždė? 🙂 […]