www.diena.lt – Evelina Bakanovienė
2010 11 24
Londone 15 metų gyvenančio žurnalisto Andriaus Užkalnio tekstai dažnai vertinami prieštaringai. Tačiau tai tik skatina rašyti. Neseniai išleista antroji A.Užkalnio knyga “Kelionių istorijos”, o mintyse jis jau dėlioja ir trečiąją [ketvirtąją: trečioji netrukus pasirodys knygynuose – A.U.].
– Kaip apibūdintumėte “Kelionių istorijų” žanrą? Tai esė ar publicistika?
– Labai keista, bet manęs dar niekada neprašė apibrėžti žanro. Kai pasirodė pirmoji mano knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”, daugiau buvo kalbama, ar tai populiarioji ar rimta literatūra. Tokie svarstymai žavūs, todėl nepraleidžiu progos jų nepaminėjęs.
Manau, kad mano rašymai yra publicistika, nukrypstanti į eseistiką. Eseistika tikriausiai yra pats nepalankiausias žanras, nes jis – lyg nevisavertis tikrosios prozos brolis. Tada, kai rašiau “Kelionių istorijas”, nesijaučiau galintis daugiau nei vos vos prisiliesti prie vaizdų ir romantikos. Kai kuriems pasirodė, kad būtent tie patys maloniausi prisilietimai atskleidžiami skyriuose apie Vilnių, Nidą ir Veneciją.
“Kelionių istorijose” daug ką nulėmė tai, iš ko tekstas išplaukė, pavyzdžiui, kažkada žurnalui rašyti straipsniai. Kiekvienas skyrius turi turėti pradžią ir pabaigą. Rašymas žurnalams Lietuvoje nepelnytai vertinamas kaip labai nerimta veikla. Daug kas tuo nerimtai užsiima, nes yra daug mulkių be talento, rašančių žurnalams, tačiau tai nereiškia, kad pats žanras yra negaliojantis.
– Knygoje aprašote valstybes, jų miestus, tradicijas, papročius, maisto kultūrą ir t. t. Kokiais šaltiniais rėmėtės?
– Apie kiekvieną vietą, kurią aplankau, perskaitau nemažai – ir prieš kelionę, ir po jos. Ką pamatau arba išgirstu pats, bandau išnagrinėti ir tobulinti, suprasti priežastis, suraišioti galus ir paaiškinti sau pačiam. Vėliau būna paprasta paaiškinti ir skaitytojui.
Iš tiesų čia nieko gudraus – tik pasakojimo įgūdžių pradmenys. Kiekviena rašytojo atskleista paslaptis, net jei ji visai menkutė, net jei tai ir ne paslaptis, o net ir neslėptas dalykas (kažkas tokio, kas buvo paviršiuje, tik skaitytojui nebuvo laiko ar noro pasidomėti), yra džiaugsmo kibirkštis.
Kai atvažiavau į Angliją, kelias dienas negalėjau suprasti, kodėl vienų automobilių valstybiniai numeriai yra geltoni, o kitų – balti. Žiūrėjau žiūrėjau, negalėdamas suprasti, nerasdamas dėsningumo. Paskui toptelėjo, kad juk kiekvienas automobilis turi ir geltoną, ir baltą numerį: baltas priekyje, geltonas – gale.
Tai – mažytis atradimas. Aš tokių ieškau visame pasaulyje: keistų faktų, nesuprantamų dalykų paaiškinimo. Pavyzdžiui, kodėl didžiausio Čikagos oro uosto, O’Hare, toks keistas kodas, ORD, niekaip nesusijęs nei su miestu, nei su oro uostu? Paaiškinimas paprastas: oro uostas vadinosi Orchard Field, kilęs iš Orchard Place kaimelio Ilinojaus valstijoje pavadinimo. Dabar ten nebėra nei kaimo, nei tų sodų, o oro uosto kodas yra išspausdintas ant milijonų bilietų ir bagažo etikečių.
– Ar visos į knygą sudėtos jūsų apybraižos yra tikros, neišgalvotos? Galbūt kai kurios – tik fikcija?
– Ne, tikrai ne. Gyvenimas pilnas neišgalvotų istorijų, kurių daugelis tokios keistos, kad tyčia net nesugalvotum. Žmonės kartais papasakoja daug įdomių dalykų, kad besiklausant net atvimpa žiauna. Tik reikia juos prakalbinti. Paties išgalvotus dalykus palieku ateičiai, grožinei literatūrai, kur jau prigalvosiu ir prirašysiu tiek, kad maža nepasirodys.
– Knygoje “Kelionių istorijos” jūs daug ką palyginate su Lietuva.
– Taip darau todėl, kad Lietuva – tai mano vaikystė ir jaunystė. Tas laikas, kuris viską užkoduoja visam likusiam gyvenimui. Be to, aš juk rašau lietuvių skaitytojui, ne kam kitam, todėl stengiuosi gretindamas ir svarstydamas naudoti tas palyginimų skales, kurios bus skaitytojui pažįstamos ir suprantamos.
Yra autorių, kurie pučiasi ir džiaugiasi, rašydami taip, kad juos suprastų kuo mažiau žmonių. Aš stengiuosi, kad mane suprastų kuo daugiau, net jei supratę nepriima ir ant manęs širsta.
– Kokia jūsų profesija ir ar ji padėjo rašyti knygas?
– Esu žurnalistas, vertėjas, taip pat vadovas ir administratorius žiniasklaidos organizacijoje. Beveik šešiolika metų dirbu BBC – nors daugiausia ne žurnalisto, o būtent vadybininko darbą. Šis darbas man suteikė galimybę pamatyti daugiau pasaulio nei pamato 99 proc. žmonių per visą savo gyvenimą. Tai buvo likimo dovana man, už kurią turėsiu dėkoti, kol būsiu gyvas.
Žurnalisto patirtis ir ypač darbo disciplina radijuje, griežti laiko rėmeliai, padėjo techniniu atžvilgiu. Be to, žurnalisto patirtis padeda demistifikuoti rašymą. Rašyti žurnalistui yra ne mistika, ne sakralinis procesas, o darbas. Kai dirbi darbą kaip darbą, kartais ateina nušvitimo stebuklas.
– Savo knygą pradedate vienos iš skurdžiausių pasaulio valstybių – Ganos – aprašymu. Bet nieko nerašote apie Angliją, nors čia ir gyvenate. Kodėl?
– Apie Angliją tikrai nėra, nes nenorėjau kartotis. Viena knyga apie Angliją išleista prieš metus, antroji pasirodys šiemet prieš Kalėdas.
– Knygoje daug socialinės kritikos. Rašote: “Sumaniau rašyti tulžingą ir nepalankų straipsnį.” Ar toks gausus kritinių strėlių mėtymas neatbaidys skaitytojo?
– Čia labai paprasta: vienus atbaido, kitus pritraukia. Man rodos, yra daug skaitytojų, kuriems yra pabodę blankūs skoniai, į vatą suvyniotas mekenimas. Jie vengia užimti poziciją ar pareikšti nuomonę, bijodami įžeisti ar pasišaipyti. Skaitytojui mano rašymo stilius ir griežti žodžiai yra lauktas ir pageidaujamas dalykas.
Tačiau yra tokių, kuriems tai nepriimtina, todėl jiems nebūtina skaityti mano rašymų. Aš nebandau įtikti visiems, juo labiau kad visiems ir neįtiksi. Vis dėlto net labiausiai sirupiniai ir švelnučiai autoriai, bijantys įžeisti ir įskaudinti, net ir jie kam nors nepatinka.
– Kas verčia, pragyvenus 15 metų Anglijoje, lyginti tam tikrus dalykus su Lietuva?
Taip darau todėl, kad Lietuva – tai mano vaikystė ir jaunystė. Tas laikas, kuris viską užkoduoja visam likusiam gyvenimui. Be to, aš juk rašau lietuvių skaitytojui, ne kam kitam, todėl stengiuosi gretindamas ir svarstydamas naudoti tas palyginimų skales, kurios bus skaitytojui pažįstamos ir suprantamos.
Yra autorių, kurie pučiasi ir džiaugiasi, rašydami taip, kad juos suprastų kuo mažiau žmonių. Aš stengiuosi, kad mane suprastų kuo daugiau, net jei supratę nepriima ir širsta. Bet vis tik jie jau yra mano sugriebti, susieti su mano rašymu ir mintimis. Lietuva man yra bendra patirtis su mano skaitytoju.
– Seniau rašėte kelionių vadovus. Ar sutiktumėte, kad knyga „Kelionių istorijos“ – tai savitas kelionių vadovas?
Tai buvo labai seniai. Buvau be galo jaunas ir dirbau leidykloje “Vilnius In Your Pocket”, kuri, pradėjusi nuo Vilniaus, leido vadovus apie įvairių šalių miestus. Prisidėjau rašydamas vadovus apie Klaipėdą ir Minską.
Knyga “Kelionių istorijos” nėra kelionių vadovas. Ji greičiau yra medžiaga įkvėpimui ir svajonėms sukurti. Jei tai pavyksta, man yra labai smagu, nes, pirma, reikia įsivaizduoti ir tik tada, galbūt, įgyvendinti. Svajonė yra ne spontaniškas ir lengvabūdiškas reiškinys. Tai – proto pastangų ir disciplinos reikalaujanti veikla. Kai į ją sudedi visą širdį, ji nustebina ir pradžiugina tave.
– Knygoje skaitytojas susipažįsta ne tik su vietovėmis, bet ir su jumis kaip asmenybe. Kas lėmė tokio personalinio rašymo stiliaus pasirinkimą?
Tikriausiai taip pradėjau rašyti todėl, kad aiškus pozicijos pareiškimas sukelia aiškiausią reakciją. O man, kaip autoriui, norisi ir reikia reakcijos, nes ji liudija, kad skaitytojas skaito, supranta ir galvoja.
Esu gana uždaras žmogus, skirtingai nei daug kam atrodo. Bendravimas man nėra labai natūralus ir lengvas dalykas, ir todėl daug laiko praleidžiu galvodamas apie save ir savo mintis. Todėl apmąstymai man yra labai natūralus, o ne pasirinktas elgesys. Manau, man pasisekė, kad tai netrukdo skaitytojui. Arba jei ir trukdo, tai ne visiems.
– Kas paskatino apskritai jus pradėti rašyti? Ar ketinate kada nors rašyti kitokio žanro literatūrą?
Rašyti labiausiai skatina tai, kai supranti, kad kažkam patinka skaityti, ką rašai. Man sunku pasakyti, kada pirmą kartą toptelėjo tokia mintis. Vaikystėje daug skaičiau, vėliau norėjau ir pats kažką panašaus pradėti rašyti. Man tai atėjo per žurnalistiką.
Pirmas pasakojimas, transliuotas per radiją, pirmas straipsnis, išspausdintas laikraštyje, duoda tiek palaimos, tokį energijos krūvį, kurios greitai nepamiršti. Po to norisi dar ir dar. Dabar man labai labai norisi rašyti grožinę literatūrą, nes ten atskiri klodai. Čia jaučiuosi kaip vaikas, įleistas į saldainių parduotuvę.
Grožinę literatūrą jau pradėjau rašyti. Kada bus knyga, dar nepasakysiu, bet bus. Ilgai nesiryžau, nes buvo nedrąsu. Suprantate, publicistikoje visuomet galima pasislėpti už faktų. Galima pasakyti: taip buvo, taip atsitiko, aš tik užrašiau. Tai lyg izoliuoja, šiek tiek apsaugo autoriaus sielą. Grožinėje literatūroje autorius atsako už viską: nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Čia autorius turi didžiulę, neįtikėtiną veikimo laisvę: galima išgalvoti absoliučiai viską – siužetą, veikėjus, vardus, vietas, metų laikus, paros laiką. Bet pasislėpti nėra už ko.
Man nedrąsu, nes skirtingai, nei daug kam atrodo, esu gana uždaras žmogus. Aš labai dažnai šaipausi iš savęs, noriai interpretuoju ir argumentuoju piktavalių komentatorių blevyzgas internete, bet visa tai darau savo paties nustatytomis taisyklėmis.
Su romanu bus kitaip. Čia – nepažįstama teritorija. Neįmanoma veikėjams neperduoti kai kurių savo bruožų, minčių, svajonių ir aspiracijų. Rašytojo darbas yra kūrinį nuspalvinti savimi, suteikti veikėjams savo bruožų ir apgyvendinti juos savo svajonėse ir baimėse. Kai kurie skaitytojai žiūrės į tai, ką parašysiu, kaip į dokumentinę autobiografiją (arba kažką panašaus), ir galvos, kad čia Užkalnis aprašė savo nuotykius, o aš negalėsiu ir nenorėsiu aiškintis, kad čia, štai, apie mane, o čia – ne.
Tai pirmas interviu, kuriame pasakoju apie naująją knygą. Galiu pasakyti tik tiek, kad veiksmas vyks mūsų laikais, keliose pasaulio vietose, iš kurių viena yra Vilnius. Aš gimiau Kaune, bet Vilnius mano širdyje užima keistą ir ypatingą vietą. Tai viena mistiškiausių teritorijų pasaulyje.
– Kokią literatūrą jūs pats skaitote?
Be literatūros apie keliones ir istoriją (ypač XX amžiaus istoriją) man patinka nuotaiką kuriančio knygos ir mistika. Tai – E.T.A. Hoffmann’as, kuris yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų, populiaraus „niekalo“ autoriumi laikomas Stephen’as King’as, kuris kuria puikius, tviskančius, gyvybiškai apčiuopiamus peizažus ir nuotaikas, taip pat Edgar’o Allan’o Poe kūryba, kurioje perteikiami kraupūs vaizdai ir slogi atmosfera. Iš lietuviško rašyto žodžio niekas neprilygs Justinui Marcinkevičiui.
