Nesakyk, kad toli, nesakyk – pamiršai. Užkalnio rudeninė ataskaita skaitytojams.

Šiandien rudens pradžios ir rugsėjo pirmosios proga pakeičiau tinklaraščio išvaizdą ir pagalvojau, kad reikia ne tik dažniau rašyti (juolab kad šis tinklaraštis jau turi kelis šimtus apsilankymų kasdien), bet ir pasipasakoti, kas darosi gyvenime ir ko laukti ir tikėtis. Juo labiau, kad kiti tinklaraštininkai pasakojasi dažniau ir išsamiau.

Be to, retesnis rašymas “Lietuvos ryte” sušvelnino paskalų ir spekuliacijų upelius: kas mane ir kur matė, ką girdėjo, ar mane išmetė iš darbo ar jau tuoj išmes, su kuo gyvenu, ką valgau, sustorėjęs ar sukūdęs, kas už mane rašo knygas. Nesinorėtų, kad visai niekam nebebūtų įdomu. Tiesa, kartais pasirodo keisti komentatoriai ir pralinksmina (apie juos vėliau).

Vasara buvo tikrai karšta ir krizinė: pinigų mažiau, rūpesčių daugiau, aplink daug neigiamų nuotaikų ir susirūpinusių veidų. Vistiek spėjom išsikrapštyti į Lietuvos pajūrį ir dvi su puse savaitės gyventi Nidoje (neskaitant priverstinių važinėjimų į Klaipėdą – jaučiuosi gerokai parėmęs Smiltynės perkėlą ir ekologinius mokesčius, o taip pat Statoilą – rugsėjo pabaigoje laukia daug prizų už lipdukų kolekciją). Daug važinėjau dviračiu ir dar daugiau plaukiojau jūroje, bepigu kad orai buvo karšti.

Pajūryje turėjau kelis susitikimus su skaitytojais: Palangoje (bet buvo siaubingai karšta ir labai lijo), Klaipėdoje buvo plačiai išreklamuotas ir daug žmonių surinkęs susitikimas “Akropolio” Baltų lankų knygyne, o Klaipėdos biblioteka apie renginį paprasčiausiai pamiršo, ir net nematė reikalo atsiprašyti nors trumpu laišku. Paskambinau iš ryto prieš renginį – niekas nieko nežino. Pasirodo, su kažkuo buvo kalbėta, paskui dar kartą tikrinta ir patvirtinta, o paskui tas kažkas vistiek pamiršo apie tai kam nors pranešti, ir viso gero. Užtat Nidos kultūros centras “Agila” pasistengė ir surinko pilną salę žmonių. Žinojau, kad Nida nenuvils, ir nenuvylė.

Tinklaraščio skaitytojai matė, kad pasirodė pora mano rašytų restoranų apžvalgų – kažkada (labai labai seniai, jaunystėje) esu dirbęs tą darbą, tiesa, tada rašydamas angliškai. Pažiūrėjus į skaitytojų susidomėjimą šia tema ir įspūdingus lankytojų skaičius, pasidarė aišku, kad šitos vagos ignoruoti nereikėtų. Paskui pakilusį ir suvešėjusį gaminimo renesansą seka ir geresnis valgymas ne namie. Ir, svarbiausia, daugiau susimastančių ir suprantančių ką valgo, kodėl, kuo užgerinėja ir ką norėtų matyti lėkštėse.

Profesionalios kritikos kol kas nedaug (nepabijokim to žodžio – beveik visai nėra); o viskas, kas yra internete, tai tik neįdomūs supermamų (ir supertėtukų) lygio komentarai: “gerulis“, “myyyyliu šitą vietąąąąąą” arba “labai brangu ir porcijos mažos“. Savo atnaujintame tinklalapyje restoranų kritiką pradėjo Beata Nicholson (restoranas Felicie), iš kur sužinojau, be kita ko, kad Lietuvoje nemaža svarba priskiriama galimybei gerti vandenį iš čiaupo. Pats ypatingos nuomonės apie tai neturiu (nors vanduo Vilniuje yra itin geras ir skanus, tokį negėda ir stiklinėn), bet žinau, kad buteliuotas vanduo yra restoranui galimybė užsidirbti, ir jei neteks tos galimybės, antkainį pridės prie ko nors kito.

Šios rašymo sferos nepaliksiu ir, jei viskas bus gerai, ji bus išplėtota taip, kad nustebins ir pradžiugins (žinoma, ne visus). Žmonės jau pasamdyti, darbai prasidėjo.

O tuo tarpu mano restoranų kritika susilaukė spalvingos counter-kritikos: siauruose ratuose žinomas “Rudenėlis” iš LiveJournal (anksčiau kitur LJ platybėse žadėjęs man “primyžti į sriubą”, jei ateičiau į jo restoraną) pasipiktinęs parašė atsakymą. Jo kritika pasirodė įdomi, nes jis nepaaiškino nieko, kas jam nepatiko, tik pritraukė citatų ir išdėjo, imkit ir skaitykit. Nebuvo paminėta nei iš kur, nei kaip, ir tik akylo Grumlino iš Kauno dėka sužinojau apie šį urinoterapijos entuziastą. Jis – kaip buvo proga sužinoti, pavarčius tinklalapį – pasirodo, garsėja savo išsamiai aprašomu ir reklamuojamu susirūpinimu lytiniais dalykais. Tapatybę “Rudenėlis” kruopščiai slepia, bet kadangi Lietuva maža ir daug ko nepakavosi, nebuvo didelio vargo pramušti, kas ta(s) asmuo yra, kodėl taip slepiasi ir nuo ko; ir kokiame restorane laukiama manęs ir šlapinamasi į sriubą (hint: ten sriubas mažai kas valgo). Kadangi čia ne paskalų blog’as, tai daugiau ir nesiplėsiu ta tema.

Iš naujienų skrynelės štai kas dar: kai Lufthansa sugadino taškų rinkimą, o tolimais maršrutais kurį laiką neskraidžiau, visus metus kruopščiai, it voverė riešutus rinkdamas, skraidžiau Czech Airlines, kad užsidirbčiau nors sidabrinę kortelę ir galėčiau vėl daugiau bagažo vežiotis ir kitokiomis privelegijomis naudotis. Kentėjau persėdinėjimus Prahoje, visaip vargau. Ir ką tu galvoji? Tik susirinkau, ir jie paima ir pabrangina bilietą iš Londono į Vilnių ir atgal iki 1700 litų. Todėl mano nauji draugai dabar yra Star1.

Galiausiai turiu priminti, kad rugsėjo pabaigoje laukia turas po Lietuvą, kuris prasidės rugsėjo 24 dieną Raseiniuose, eis per 17 miestų ir miestelių, o Babtų dvare vyks netgi tokie Užkalnio skaitymai, kaip ir Poezijos pavasaris, tik kad rudenį ir proza, o ne poezija. Pagal aprėptį ir susitikimų skaičių minėtasis turas bus didžiausias kada nors organizuotas vieno autoriaus renginių ciklas ir žada būti nominuotas į rekordų knygą. Visi tvarkaraščiai, kaip visuomet, yra tinkalalapyje andrius.com.