Iš leidinio www.tiesa.com
Nida – tokia vieta, kur, gerai pasistengus, galima nesunkiai išbandyti visus restoranus, kavines beigi kitokias maitinimo įstaigas, ką ir stengiuosi daryti.
Tačiau „In Vino“ man visuomet likdavo už borto. Tai vyninė toli nuo turistinio tako, nudrožtame ir nudaužytame rašytnamyje (kažkada šie klaikūs pastatai aptrupėjusiomis plytomis, apsilupusiais balkonais ir stačiai kvėpuojantys Tarybų Lietuvos nomenklatūrine „kūrybinių darbuotojų“ praeitimi, buvo Rašytojų Sąjungos poilsio namai; dabar ankstesni gyventojai subsidijuotų kelialapių nebegauna ir pragėrinėja smegenis Vilniuje, o viešbutyje glaudžiasi materialiai skystesnis Nidos vasarotojų sluoksnis).
Kodėl „In Vino“ likdavo už borto? Priežasčių daug. Pirmiausia, apdainuota Vilniaus boheminės publikos ir panelyčių medinėmis apyrankėmis ir savo darbo moliniais auskarais, ai ai ai, kokia faina, kokia nekomercinė vieta.
Antra, interjeras būtent į tokią publiką ir taiko – visokie šmaikštūs užrašai kreida ant sienų ir virš baro (vynas sielai, vynas širdžiai) beigi pasirašymai ant sienų flomasteriais, meniu iš susegtų teatro programėlės formos lapelių ir skalbinių knybtukas, laikantis servetėlę aplink butelio kaklelį – atrodo baisiai faini, kai tau dvidešimt metų ir kai vienas didžiausių gyvenimo malonumų yra didžiuotis, kad neprisijungei prie biurgeriškos pilkosios masės, skubančios į darbą ir mokančios už automobilio lizingą.
Būtent tokius baisiai stilingus interjero ir aplinkos prikolus ir įsivaizduoja savo svajonėse tie, kas norėtų kada nors atidaryti restoraną (tiesa, jie vadina jį „restoranėlis“ arba „kavinukė“ ir įsivaizduoja, kad viskas atrodys kaip prancūziškame filme). Niekam, žinoma, nekenkia, bet man nekeldavo pasitikėjimo, kaip ir pati kategorija „vyninė“ – jau gana kad pilnas Vilnius vyninių, pusėje kurių priežioplės padavėjos nežino nė trijų vynuogių rūšių.
Čia publika irgi buvo visokia – vienai fyfai prie gretimo stalo įskrido musė į vyno taurę, ir panelė padarė nuostabią dramą: susiėmusi už kaklo ir žiaukčiodama išbėgo į balkoną, kur kankinės veidu gaudė orą, kol jos draugė keitė vyno taurę. Gerai, kad nenumirė nuo tokios nelaimės. Va tokios publikos šiaip restoranuose norisi mažiausiai: dėmesio stokojančių socialiai nepritapusiųjų, kaip ir be galo savim patenkintų bobelių iš televizijos, besisklaidančių savo įžymiais veidais, kuriuose pasitenkinimo ir subtilumo trūkumo mišinys. Tokių šioje vyninėje netrūksta.
Kalbant apie patį maistą ir gėrimus, turiu pasakyti, viskas išėjo geriau, nei maniau. Nuojauta kuždėjo, kad mūsų didelė kompanija valgius rinksis ilgai (taip ir buvo), todėl nusprendžiau iš pradžių pasirinkti vyną, prie nieko baisiai nederindamas, o tiesiog pagal savo asmeninį skonį. Vynas ne baisiai patogiai išrikiuotas virš baro, o artyn prieiti padavėja neleido („jūs čia neikit“) – matyt, visokių klientų būta praeityje. Tačiau prie baro sėdintis dėdė (gal savininkas, gal šiaip restorano draugas), labai ūkiškai paklausė, ar mėgstu „drūtesnį“, ir pasiūlė tą, kas ir taip man iš etiketės patiko: Herdade dos Grous, 2006 – raudonas regioninis Portugalijos vynas, įvairių vynuogių rūšių – čia parduodamas už 59 Lt (parduotuvėje 36 Lt, pagarba už kultūringą, ne per riebų antkainį). Vynas kalė tiesiai dešimtukan: raumeningas, tamsus, tirštas (kaip koks nors pietų Prancūzijos Pigassou, bet subtilesnis), uogingas ir stipriais kedro ir cigarų dėžės kvapais – tokio performanso anksčiau tikėdavausi iš sultingiausių basket pressed Australijos bombonešių, bet nieku gyvu ne iš Portugalijos. Visi svečiai laižėsi ir linkčiojo galvas.
(Antrasis butelis, Argentinos Familia Bianchi 2007 malbekas iš San Rafael, Medoza, kainavo tiek pat bet išsiskyrė nebent tvirtais ir beveik įkyriais taninais, jautėsi, kad jam galbūt reikėtų kokius du tris metus pailsėti ir pasenti.)
Meniu džiugino ir trumpumu, ir puikiais vertimais į anglų kalbą (gerus vertimus į anglų kalbą Lietuvoje labai mažai kur rasi, daugiausia pasitaiko niūrūs, kapoti ir dirbtiniai stiliai, primenantys apie V.M.Kapsuko Universitetą ir „Inturisto“ brošiūras). Draugai gyrė coq au vin, burgundiškame vyne keptą vištieną.
Triušieną valgiusi žmona (kol šnairavo vaikai prie stalo: koks siaubas, nudobti ir valgyti tokį mielą padarėlį) irgi liko patenkinta, nors man paragavus mėsa pasirodė per sausa – tačiau Užkalnienė geriau išmano ir sakė, kad antraip būtų per riebu.
Aš pats valgiau antį ir likau patenkintas, bet ne priblokštas: bulvių košė buvo puiki, švelni ir ne pliurzė (ir kartu be gumulėlių), o anties konsistencija nors ir buvo gera, bet skonis gal buvo truputį per neutralus, ir gelbėjo tik saldaus, uogieningo padažo siūlai, kurie gerai derėjo prie vyno uogieninių natų ir galiausiai leido man įvertinti patiekalą teigiamai (gal, sakyčiau 7/10).
Visiems baisiai patiko užkandžiams paimtos alyvuogės – su tokiu fantastišku saldumu, lyg medum ar klevų sirupu pagardintos. O sūriai, pateikti rinkiniu, tai buvo nuobodoki ir sausoki, be meilės, o gal tiesiog per ilgai gyvenę šaldytuve. Prie vyno norėjosi kažko labiau aromatingo ir goslaus.
Desertai: nesveiko, pramoninio dydžio ledų kibirai (kiti sakė – gėlių vazonai) buvo neblogi ir vaikams padarė neišdildomą įspūdį. Po kavos (espresso buvo turbūt antras pagal gerumą Nidoje) paimti kokteiliai (kaipirinjos) buvo sumaišyti kompetentingai, nors man gal būtų norėjęsi, kad už 25 Lt būtų kiek stipresnis, o ne toks vandeningas, kaip kokiam naktiniame klube.
Vienu žodžiu, viskas buvo gerai. Vienintelė problema turbūt būtų be galo lėtas aptarnavimas – mes niekur neskubėjome, bet jei būtume skubėję, vakarienė būtų patampiusi nervus, kaip ir ne ypač įtikinantis dėmesys klientui. Kadangi valgėme su labai gerais, šimtą metų nematytais draugais, su kuriais galėjome kalbėtis daug valandų, labai norėjau, kad viskas būtų puiku, ir pats dariau tuos darbus, kuriuos šiaipjau turėtų dirbti padavėja: papilstyti vyną ir net nurinkti tuščias taures. Man nesunku, bet darbas kaip ir ne mano, kaip ir vaikščiojimas prie baro prašinėjant vieno ar kito, nes padavėjos neprisišauksi („kai mūsų padavėja turės minutę, gal galite jai pasakyti, kad mes jau seniai viską išsirinkome ir galime užsisakinėti desertus“). Taip, žinau, restorane buvo daug žmonių, bet padidėjusio srauto situacijos nevaldymas buvo akivaizdus: klientas gali laukti, bet jam neturi atrodyti, kad jį pamiršo.
Supratau: „In Vino“ yra papigintas ir truputį labiau pretenzingas „St Germain“ Vilniuje variantas, ir tai ne toks jau menkas pagyrimas. Ar eisiu vėl? Be jokios abejonės.
Septyniese (keturi suaugę, trys vaikai) sumokėjome 360 Lt, įskaitant vyną ir arbatpinigius.
„In Vino“, Taikos 23, Nida.
Tel. 8 655 77997
Nuo 10:00 iki 24:00
8 Comments
Buvau ten prieš mažiau nei 2 savaites.Manau, kad be reikalo neapdainuotos ten dirbančios padavėjos. Na, užsienyje tai gal ir nesusilauktų ypatingų pagyrų, bet kaip Lietuvai tai mane maloniai nuteikė toks draugiškas, betarpiškas bendravimas, kur iš padavėjos tono nesijaučia nei kad jinai daro ypatingą paslaugą aptarnaujant, nei priešingai – kad jai mokamas minimumas ir pusė jo atskaičiuojama už pragyvenimą (o likę pinigai bus išleisti po sezono autobusui į Ariogalą).Greta sėdintiems amerikonams nebuvo jokių problemų su vertimu aptarnaujant.Trumpai kalbant – šiuo atžvilgiu viskas taip, kaip ir turėtų būti.
Man In Vino visai patiko. Draugiskas aptarnavimas ir neblogas maistas.
Caipirinha dieviskas gerimas.Tik jam paruosti reikia cachazos,lietuviska degtine netinka;kiek Lietuvoj teko ragauti,tai spiritu kvepejo,gal auksines kokios imoklino i ta caipirinha…
už nedidelį mokestį galiu išmokyti p.Užkalnienę apdainuotas alyvuoges marinuoti 😉
As turiu tik viena pastebejima: siaip jau pretenduojant i labai kompetetingus bei pretenzingus skonio kritikus nereiketu nuejus pavalgyti Jums atnestos lekstes fotografuoti savo mobiliuoju. Sededamas greta paziureciau su tokia pat kaip Jusu ironija.
O kaip liepia geras tonas, kaimyno mobiliaku fotografuoti? Rimtai kalbant, kas nustatė taisyklę, kad maisto kritikui nereikia fotografuoti? Aš visąlaik fotografuoju.
Puiki apžvalga!
esi bjaurus tipas, Užkalni, sunku tave tokį priimti, bet už meną rašyti irgi negali negerbti