Pykčio – ne per daug. Jo per mažai. Nes pyktis – vienintelis vaistas dideliam kiekiui žmonių, kurie mums nuodija gyvenimą savo bukumu, savo pamokslaujančiu tonu, savo nebranda ir lėkštomis, pavėpusiomis įžvalgomis, kurių nereikia toleruoti (skirtingai nuo to, kaip jums pasakys jau apkartę iki užtėmimo akyse tolerastijos baltieji balandžiai, kuriems kažkas papasakojo, kad jų vapantis, mikčiojantis “duok durniui kelią” požiūris yra taurus ir visuotinai priimtas).
Štai tinkalalapyje “Londonietė” buvo perspausdinta mano recenzija iš šio blogo, apie japonišką lakštinių restoraną.
Ir ką tu pagalvosi, kažkokia varliagalvė skaitytoja parašė štai tokį komentarą:
“Nepykit, bet “straipsnio” (jeigu sita rasini galima tokiu pavadinti) stilius – tragiskas. Kazkoks minciu kratinys. Jokio rislumo. Man labiau panasu i kazkoki plana, fraziu rinkini, negu tvarkinga rasini. Baisu… Rasytojui turetu buti nors truputi geda toki pateikti spaudai, tuo labiau, kad savo svetaineje reklamuoja keleta savo knygu…”
Ignoruoti? Ne, ne šiandien, pagalvojau aš. Štai mano atsakymas:
Nepykstu, nėra už ką pykti. O kodėl turėtų būti gėda (“nors truputį”)? Kad kažkokiai mažaraštei pusblondinei vištai, neturinčiai supratimo nei apie rašymą, nei apie skaitymą, NEPATIKO? Big deal. Prašom varyti atgal pas savo supermamas ir ten skaityti tvarkingus rašinius, prieinamus jūsų vaikiškam intelektui, su šypsniukais ir lotuliukais. Tarpausinės masės augyba – daugeliui jūsų socialinės kilmės supermamų yra lėtas procesas, o jums plaštakų kontrolė, leidžianti pirštagaliais maigyti sausainių trupiniais apibarstytą klaviatūrą, akivaizdžiai išsivystė anksčiau, nei kognityvinės funkcijos. Ar pakankamai rišliai išaiškinau?
Jei kvankai nepaaiškinsiu, kad ji kvanka, liksiu neatlikęs savo pareigos. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nereikia tylėti, kai nepatinka: reikia sakyti, ir sakyti aiškiai, kad suprastų, ir žinotų. Net jei nepasikeis, kad būtų užsiregistravę ir prisimintų, ką apie juos galvoja.
Nes durniui ne kelią reikia duoti. Durniui reikia virtualiai duoti į galvą, arba mažų mažiausiai leisti suprasti, kokią vietą kitų žmonių pasaulyje užima jis ir jo kvaili vapesiai.
14 Comments
Na, paskaičiau aš tą Tavo rašinį. Šiaip nežinia, ko ji prisikabino, bet ir kitus vadinti vėplomis taip kategoriškai tikrai nėra gražu. Taip, supermamos ir man nepatinka, bet vis tiek tai nėra didelis rodiklis, parodantis žmogaus protą. Mano mama ten lankosi,o ji gana gerbiama lietuvių kalbos mokytoja. Ne vien dėl to, kad mama, bet ir šiaip – jos stilius geras. Iš dalies gaunasi taip,kad prieštarauju sau. Nei su ja nesutinku, nei su Tavim. Su ja nesutinku, nes rašai Tu gerai. Man, svajojančiai apie žurnalistės karjerą, tik mokintis iš Tavęs. Kita vertus, taip piktai apie ją kalbėt ir nekas. O seku šitą tinklaraštį jau kuris laikas. Kaži kuris įrašas iš eilės vis toks pykčio kupinas. Tikiuosi, kad nebūsiu suprasta klaidingai.
Bet kad tik trečias rašinys iš eilės piktas, taip supuolė. Apie štai šitą skaitytoją, prieš tai buvo apie avatarus, o prieš tai – apie kalbininkus. Buvo ir kitokių, bet ne čia. Tai jau taip išėjo.Aš manau, kad pikti atsakymai turi tokį teigiamą bruožą, kad kai kam padeda nors truputį atskleisti tai, kad veiksmai turi pasekmes. Uždrausti komentuoti internete nepavyktų, o ir nereikia, o štai atsakyti komentatoriams, ką galvoji apie juos, kartais labai sveika.
kartais reikia susilaikyti ir parašyti: „Ačiū už komentarą.“ 🙂 gyvenimas būtų daug gražesnis… 🙂 Kiekvienai varliagalvio nepamokysi.
Tai sakai, virtualiu kulkosvaidžiu pravarei per idiotų gretas?… Ok, kai kada subinės išspardymas išjudina mąstymo procesą. Arba bent atmuša norą komentuoti 😉
Aš irgi kovoju su silpnapročiais, kurie apsiriboja tūpu trysčiojimu apie tai, kad jie teisūs, o kažkas neteisūs, nes jie teisūs, nes jiems savaime aišku, kad jie teisūs, nes juk jie tokie teisūs. Ir kažkodėl paskutiniu metu pastebiu šiokį tokį jų pagausėjimą. Tad kažkaip dažniau ėmiau siuntinėti.Kita vertus, mintis apie tai, kad išaiškinti, jog debilas yra debilas – tikrai verta dėmesio. Jaučiu, nepatingėsiu vienam kitam tūparikui paaiškinti jo entelekto lygį detaliau, prieš pasiųsdamas ta natūralia kryptimi 😀
Manau laikas jums skaityti Conversations with God knygą 🙂
Grybų karas… Cituoju patį: "nereikia tylėti, kai nepatinka: reikia sakyti, ir sakyti aiškiai, kad suprastų, ir žinotų"Tai va ir pasakė mergaitė. Jai nepatinka. Ko čia pykt?Aišku, maloniau, kai komentaruose rašo "Tu" iš didžiosios raidės 😀
Aha…komentatorei nepatiko rasinys, p. Uzkalniui – komentaras. Abu issisake ir ramu 😀
Andriau… Jei pyksti, vadinasi kažko nesupranti, kitaip reaguotum kaip į natūralų reiškinį…. Markas Aurelijus yra kažką tokio supezėjęs: “Tu manei, kad pasaulyje idiotų nėra? negalvojai taip? Tai ko tada taip įsiaudrinai vieną jų sutikęs??“
Kas mažiausiai patinka, tai patronaizinantys pamokymai "pyksti, vadinasi, kažko nesupranti". Dar kiti parašys "pyksti, vadinasi, esi neteisus". Diagnozė: lėtinė banalybė.
Andriaus pyktis visiskai suprantamas ir visiskai vietoje – niekas taip nenuodija gyvenimo, kaip durniai!!! gaila tik, kad pikti rasinejimai virtualioje erdveja nei durniu keikio nesumazins, nei ju poziurius pakeis; as pabandau isivaizduoti, kas butu, jeigu stai Andrius prieitu prie smirdanciomis basketkemis apsiavusio "avataro" su trim vaikais ir su baltais i-podo laidais ir issakytu jam ta teksta, kuri savo bloge yra parases; itariu, kad avataras ispustu akis, siek tiek sutriktu, nesuprates, kodel jam trukdo, ir islementu kazka panasaus: " what's wrong, man? are you having a bad day??" ir toliau sau nulinguotu, neypac del Andriaus nuomones susisielojes; arba dar – kas butu, jeigu stai Andrius nueiti i kokia istaiga, kur kitapus langelio sedi "vista-supermama", turinti labai daug igaliojimu ir nedaug noro kazka veikti; Andrius pareikstu, ka jis apie ja mano (panasus tekstas, kaip kad "atsakyme durnai skaitytojai"); labai daug sansu, kad reakcija i toki pasisakyma butu tokia: "Sir, I think you should leave the building or I'll call the security"; taigi, pykcio ne per daug, nes durniu visur tikrai netruksta; bet tas pyktis nieko nekeicia, todel vis dazniau ir dazniau pagaunu save nesureaguojanti i Andriaus pykcio protrukius, uzdaranti jo puslapi, ir atsiverciati kita bloga, kur skaidri nuotaika ir ikvepiantys receptai;
eik tu šikt kaip juokinga :). Užkalnis man šiandien trukdo dirbti- jau valanda laiko suėjo skaitant ir krizenant
Vienintelė problema šiuo atveju yra ta, kad viskas yra reliatyvu. Norint apšaukti kitą debilu reikalingas objektyvus įvertinimas, todėl būtų teisingiausia, kad tai atliktų nepriklausomas tos srities specialistas, pageidautina su teisininko diplomu (šiuo atveju koks nors filologas kaip, pavyzdžiui, aš). Kai p. Užkalnis vertina p. Stilių (nežinia kodėl nusprendęs, kad tai moteris), tai yra subjektyvu ir nė vienas teismas (net ir linčo) tokių argumentų priimti neturėtų, nes visa tai galbūt buvo tik niekuo nepagrįstos emocijos. Taigi, objektyvia akimi įvertinęs rašto darbą ir komentarą, galiu atsakingai pritarti p. Užkalniui (puškalniui) – komentaras buvo parašytas žmogaus su 'double digit IQ'. Pritarimas galutinis ir neskundžiamas.
Tikrai suprantu, Jus Andriau 🙂 Skaudu, kai lankytojas užgauna nepagrįstais komentarais (nes straipsnis tikrai geras, išsamus – tiesiog nėra prie ko prisikabinti). Manau, kad taip nutiko todėl, kad buvo daug žodžių užsienio kalba, skaitytoja matyt paviršutiniškai perskaitė ir ..nieko nesuprato :))Panašu, kad norėta įžeisti ir sprendžiant iš Jūsų atsakymo-atskiro straipsnio panašu, kad jai tai puikiai pavyko… Nekreipkit į tuos komentarus dėmesio 🙂 Rašote puikiai – Jums nereikia šito įrodinėti kiekvienam priešiškai nusiteikusiam praeiviui 🙂 Verčiau dažniau pastebėkite nuoltaitnius skaitytojus, kurie Jus vertina – jiems kur kas labiau reikalingas geras žodis, nei tam, kuris vienakart užėjęs nusispjovė, priteršė ir tikrai daugiau negrįš…Sėkmės, Edita