Nuotraukoje: kalbos normintojai pasirengę Jums padėti, jei turite problemų ar klausimų.
Kartais nėra vietos jokiam pakantumui ar supratimui. Šįkart tolerancijos nebus.
Skaitau antraštę iš Delfi:
L.Donskis: jei Š.Korėjos futbolininkų „neprižiūrėtų“ saugumas, jie visi išsilakstytų
ir toliau tekste: “Europos Parlamento narys profesorius Leonidas Donskis yra įsitikinęs, kad kiekvieną šios šalies futbolininką „prižiūri“ saugumiečiai, nes antraip visa rinktinė pasiprašytų politinio prieglobsčio.“
Šitas įrašas nėra profesoriaus Donskio kritika. Aš netikiu, kad jis taip galėjo parašyti.
Kas nusprendė, kad tuos žodžius, pažymėtus raudonai, reikia dėti į kabutes?
Tai yra mano nevilties staugimas. Šitas įrašas yra apie rašytinio žodžio amebas, pribaugintos smegenų žievės invalidus, trūkčiojančius iš baimės, paralyžiuotus savo baudžiauninko sąmonės, įsitikinusios, kad kalbą jiems paskolino pasinaudoti pasmirdę unteriai iš kalbos gestapo kabinetų.
Jie drebančiais ir šlapiais iš baimės delnais negrabiai čiupinėja savo kalbą, bijodami jos, kaip senmergė užtaisyto pistoleto, jie taip sustingę iš baimės ir iš drebulio prieš valdžią, iš savo apsišikusios, iškišusios liežuvį meilės načalnikams ir taisyklėms, kad net savo tėvų kalba savo mintis bando surašyti apsisaugodami kabučių prezervatyvais, mat gali atsitikti, kad kažkuris žodis galės būti panaudotas ne tiesiogine, ne pirmąja prasme, taukuotais nuo lašękų pirštais ištepliotame tarybinių pseudomokslo nuokrušų prieš keturiasdešimt metų surašytame žodyne. Tie, kas tuos žodynus rašė, dabar kikena savo karstuose, skrepliuotai kosčiodami machorka ir Belomor-Kanalu.
Mokytojos, kurios išmokėt šiuos žmonės dėti į kabutes, tuometinės žurnalo “Moksleivis” korektorės ir visokios filologinės metodininkės – jūs turėtumėt atsakyti už tai, ką padariusios. Jūsų švelnios rankos ir tušinukai po 35 kapeikas prisidėjo prie lietuvių kalbos naikinimo daugiau, nei tarybų valdžia. Pragaro liepsnos ir smalos kubilai nebus jums gailestingi.
24 Comments
1. Jeigu jau taip aršiai dėl kalbos- tai lašiakai, o ne lašękai.2.Įtarimas yra, kad šis sielos šauksmas buvo parašytas neblaiviame stovyje. (Išgėrus ne tik vairuoti, bet ir rašyt- nepatartina).3. Visada mielai pritariu, kai kas nors kolioja kalbos tvarkytojas (susintojas). Todėl ir čia aš irgi už.
Nekenčiu lietuvių kalbos gestapo už nekompetenciją, pridengtą TEISE NUSPRĘSTI
Stipriai ir teisingai
stipriai. ir, sakyciau, taikliai. bet ir su klaidom 🙂 o mintims pritariu.
Pone Urvini, dėl lašękų tai čia galima pasiginčyti, bet kadangi abu nenorminiai, tai man šis gražesnis. Dėl alkoholio neatspėjote: išgėręs nerašau, o ir 4 val. dienos, kai šis straipsnis buvo rašytas, negeriu.
Aš visada "už" kalbos vystymąsi, jos lankstumą, taiklumą, "myliu" slengą, už lietuvių kalbos įvairovę, atspindinčią rašiusiojo gyvenamą vietą, išsilavinimą, tuometinę sielos ir proto būklę ir t.t. Pati mėgstu kabutes, dažnai jas naudoju pabrėžiant, išskiriant iš konteksto arba tyčia suteikiant dviprasmybės tam žodžiui, nors nesu senmergė, bet irgi bijau užtaisyto pistoleto :)Kaip aš papildyčiau A.Užkalnio straipsnį: šiuolaikiniai lietuvių žurnalistai ir šiaip Interneto plotmėse raščiojantys labai bijo pasirodyti senamadiški, vengia senų lietuviškų žodžių, posakių, jų kalba suvaržyta, ribota ir sausa. Ačiū Andriau, už charakterį!
Nieko nebesuprantu. Andriau, ar šį straipsnelį iš tiesų jūs parašėte, ar Algis Ramanauskas? O gal tai kolektyvinis darbas? :)Pagarbiai,Musė
Gerbiamoji Muse, aš savo blog'e rašau tik pats, jei nenurodoma kitaip. Jei mano įrašas bent kiek panašus į tai, ką pasakytų Algis Ramanauskas, galėčiau tik didžiuotis, nes Algis yra padaręs sveikam lietuvių kalbos augimui daugiau, nei penkiasdešimt diplomuotų ir aprobuotų kalbos kastruotojų surūdijusiais peiliais kartu paėmus.
Na, staugsmas, nors ir nevilties, bet vis tiek šiek tiek juokingas. Dėl ko, dėl kabučių toks patosas?Aišku, tos kabutės spaudoje, interneto tekstuose kartais kariamos, kur reikia nereikia – tikrai kvaila žurnalistų, redaktorių ir, kaip pats sakote, visokių metodininkių nežinia ko baimė. Bet kadangi čia kliuvo ir žodynus rašiusiems, tai noriu patį paprotinti, kad kalbininkai ir žodynininkai patys kritikuoja tą beprasmį kabučiavimą – kaip matote, tam net neigiamos konotacijos terminas sukurtas. Jei skaitytumėt lingvistinę spaudą, tą žinotumėt.
Taip, tikrai dėl kabučių staugsmas ir neviltis, nes kabutės yra tik įvarytos nuo mažens baimės rodiklis.Kalbininkai kritikuoja beprasmį kabučių dėliojimą? Galbūt. Tik juk kažkas išaugino tuos korektorius, atsiprašau, "stilistus" (be šauktuko ir daugtaškio irgi reto išknisto sinonimo kitokių išraiškos priemonių nežinančius)? Ar jie patys iš savęs susiformavo.Žinau, Smetona sakė, kad žurnalistai patys įsivarė baimę. Neįtikina. Jei kalbininkai prisiima sau nuopelnus už teigiamą kalbos sklaidą, galėtų prisiimti ir atsakomybę už tai, kodėl jų gretos sutraukia tiek besmegenių braukiklių, kalbą ne valančių, o negailestingai melioruojančių pagal savo supratimą.
Kai kabutės kabinamos barbarizmams, žargonui ir pan., tai galima sutikti, kad stilistai ar patys tekstų autoriai bijo kalbininkų priekabių ir kabutėmis tarsi apsidraudžia.Bet kai į kabutes imami perkeltinės reikšmės žodžiai, frazeologizmai, metaforos ir pan., tai nežinia, kas už tai turi prisiimti atsakomybę, tikrai ne kalbininkai, jie paties nevilčiai net ir labai pritaria, tik ją reiškia santūriau.
Gerbiamas Andriau, tai buvo komplimentas jums, nes mano akyse Algiui G. retas teprilygsta :)Musė
Reto stilistinio žavesio tekstas, liudijantis didelį emocinį proveržį 🙂 Galėčiau atsiųsti šiųmetinių valstybinių brandos egzaminų vertinimo normas – instrukciją, kurioje juodu ant baltu parašyta, kad nemotyvuotą žodžių, frazių rašymą kabutėse, kai jie turi pekeltines reikšmes, laikyti klaida ir žymėti kaip klaidas. Bet tai menkai guodžia. Gal ne tik mokykla neišmoko. Ar nepastebėjote, kad visuomenė nebesupranta perkeltinių reikšmių apskritai? Nebepriimama nei ironija, nei humoras – gal prisimenat Povilionienės taiklų sąmojį Uokai ir Gražuliui apie buldozerį ir koldūnus? Juk dėl to sąmojo buvo net Etikos komisija diskutavo – įžeidimas tai ar ne? Kažkas negerai su visuomenės psichine sveikata. Mokytojai irgi dažnai atsiduria Povilionienės padėtyje. Priežastys giliau. O dėl kabučių sutinku su jumis:)
Andriau, o kur matėte kaip senmergė elgiasi su užtaisytu pistoletu? Ir kuo tas elgesys skiriasi nuo nesenmergės ir su neužtaisytu? Šutka , žinoma. Mat patiko kabučių lyginimas su prezervatyvu. Taip negirdėjau dar. O šiaip reikėtų suprasti ir tuos kalbos grynintojus. Na įsivaizduokite – mėnnesio pabaiga, prieina toks grynintojas prie kasos langelio , o jo ir klausia – ką tu šį mėnesį nuveikiai. O tas – žodį pjauti pakeičiau į piauti. Po mėnesio atvirkščiai. Štai jums ir grynumai.
Pardon, turėjo būti Pavilionienė 🙂 O šiaip man knieti tokia mintis: kur rasti sociologą, kuris patikrintų, kaip visuomenė suvokia perkeltines reikšmes? Galėtų būti puikus sociologinis tyrimas apie kasdienes situacijas ir žmonių mąstymą.
Sigitai, palyginimą apie senmergę ir užtaisytą pistoletą skaičiau kažkada seniai seniai, berods, Ray Bradbury knygoje, bet nesu tikras, ar tikrai taip buvo. Tačiau manau, palyginimas geras.Kitiems pasisakiusiems: nors nemanau, kad rasime visuotinai sutartus perkeltinės prasmės baimės kaltininkus, bet rašančiųjų į(si)bauginimas yra akivaizdus. Kitas, labai ryškus, požymis: interneto rašymo kultūros pradėtas ir supermaminių forumų paskleistas iki visuotinės epidemijos mastų šypsniukų įprotis. Šypsniukus (kaip, beje, ir šauktukus) noriausiai barsto tie, kas nesugeba žodžiais pasiekti norimo poveikio, savo silpnumą jaučia, už žodžius atsakyti nenori ir apsidraudžia šypsniukais, linksiukais, mirksiukais ir lotuliukais. Tai toks pat diagnozei vertingas požymis, kaip ir kabučių kabinimas prie kiekvieno nors kiek mažiau įprasto žodžio.Ar žodynininkai neprisidėjo? Ir dar kaip – seilėtu nervingos auklės tonu, kai buvo prie leksinių vienetų dar bandyta įliūlinti registro priskyrimą: psn., vulg., prk.O mokytojai? Aš niekada nepamiršiu, kaip mokykloje vieną kartą, prieš rašinėlį, mokytoja ANT LENTOS surašė pageidaujamus vaizdingus išsireiškimus ("saulė šviečia, bet nešildo"), ir kiekvienas turėjo panaudoti bent tris iš jų. Kai nepanaudojau nė vieno iš jų, ir vietoje to išgalvojau savo (parašiau apie geltonus medžius, apibarsčiusius gatvę aukso monetomis), nes buvau užsispyręs ožys jau tuomet, gavau iš mokytojos barti.
Baikit, nebūkit toks radikalus. Man šypsniukai reiškia draugiškumą, gerą nuotaiką. Grafiniai ženklai juk yra simboliai. Kažin ko tais šypsniukais neišreikši, bet vis dėlto… Žinoma, nereikia piktnaudžiauti. Nieko blogo, kai jie egzistuoja šalia žodinės raiškos. O mokyklos daug kas nemėgsta, laiko ją Prokrusto lova:) Nuoskaudas žmogus ilgai prisimena, ypač ambicingas žmogus. blogai, kai tos nuoskaudos užgožia tai, kas buvo gera. Visgi mokykla yra kaip ir pats gyvenimas, argi ne? Kaip bebūtų, gerus pradmenis ji davė, kad iš Jūsų išėjo gerai žodį valdantis rašytojas.
Pažymų psn., vulg., prk. ir kitų panašių tikslas yra suteikti kuo išsamesnę gramatinę ir semantinę informaciją apie žodį – tai įprastinė leksikografijos praktika, būdinga anaiptol ne vien tik lietuviškiems žodynams.
Gerbiamoji Filologe, Jūsų prašymas: "Baikit, nebūkit toks radikalus" yra tolygus siūlymui, kad citrina nebūtų tokia rūgšti, o Šrekas nebūtų toks žalias. Radikalumas yra mano darbas, mano amplua, be radikalumo ir pykčio aš niekam neįdomus. Kaip jau sakiau, kam patinka "be pykčio", visuomet yra Leonidas Donskis.Atsakant į pastabą dėl pažymų psn., vulg., prk., čia esama dviejų aspektų. Pirmiausia, "prk." ekvivalento neteko matyti kitų kalbų (išskyrus buvusios SSSR) žodynuose, ten gali būti nužymimas registras ar vartojimo sritis, bet ne tiesioginės vs. perkeltinės reikšmės rekomendacija. "Vulg." turi pakankamai stiprią neigiamą konotaciją: žodynas užima moralinio vertintojo poziciją, kas yra ne jo darbas. Bet labai būdinga lietuviškai kalbininko-auklėtojo, o ne stebėtojo, pozicijai (vien ko vertas įvertinimas "gražus žodis", kaip argumentas teiktinumui).Angliškuose žodynuose yra nurodoma (skirtingais atvejais) "informal" arba "taboo", ne kaip rekomendacija, o kaip esamos tradicijos atspindys.Galiausiai, kitose kalbose sugebėjimas taisyklingai kalbėti ir rašyti gimtąja kalba nėra laikomas penkerių metų specializuotų studijų pasekme: tai užtikrina gera vidurinė mokykla, todėl žmonėms nėra įkalta baimės ir švento drebulio prieš "specialistus, kurie iš to duoną valgo", todėl ir tų kalbų žodynuose registro ir srities žymos prie žodžių nėra kenksmingos, kaip lietuvių kalboje, kur debilai su kabutėmis rankose priima tas žymas kaip direktyvas, kurių nesilaikymas užtraukia (užvelka) baudą iki 500 Lt.
Manau, kad kabutės nėra didžiausia problema. Gyvename amžiuje, kai politkorektiškumas tapo visuotine norma. Bet koks drąsesnis, užgaulesnis pareiškimas gali virsti garbės ir orumo įžeidimu, netolerancija kažkam. O tai visiškas teisės ir teisininkų klano triumfas. Nenuostabu, kad formuojasi politiškai korektiški naujadarai, frazės yra gludinamos ir muilinamos.
Mindaugai, jūs teisus, kabutės yra tik vienas požymių, ne daugiau.
o ką Jūs, Andriau, manote apie tokius sakinius?"Nigerijoje paleistas pagrobtas lietuvis su grupe kitų įkaitų"Čia pavadinimas straipsnio. Nes aš pati jau nebežinau, į ką apeliuoti ir kur kreiptis, kai matau, kaip lietuviai žurnalistai (ir ne tik) nebemoka sakinių dėlioti…
Aš tai ką galvoju apie tokią antraštę? Aš galvoju, kad rašo žmonės dėl savęs ar dėl bet ko, bet ne dėl skaitytojo. Gal neperskaito garsiai ir nepagalvoja, kaip girdėsis. Gal neišmokė niekas galvoti ir priimti atsakomybę už tai, ką parašei.Painios mintys gimdo painią kalbą. Man jau pakankanka ir tokių: "Ištekėjusi už iš Kenijos atvykusio svetimtaučio", kas kažkodėl pasidarė normalu ir vartotina, nors anksčiau, rodos, "už iš" turėjo būti automatinė stiliaus klaida.
Tikrai kabučių nereikia ir tiesa, kad jomis per daug kai kurie mėgaujasi. Pati vakar skaičiau vieną populiariosios santykių psichologijos knygą ir krūvom braukiau kabutes.