Birželio kamandyruotė į Lietuvą: optimistiška ataskaita irgi beigi pastebėjimai

Nuotraukoje: mano laikinasis biuras Vilniuje.

Beveik savaitę buvau Lietuvoje, galima sakyti, priešatostoginio pasiruošimo ir leidybinės komercijos darbų. Buvau pristatinėti savo naujosios knygos, Kelionių istorijos, apie kurią jau gana prirašyta, tai nebepasakosiu.

Pirmą kartą susitikimuose pamačiau daug žmonių, anksčiau matytų tik feisbuke, ir mano naujojo tinklapio autorių dizainerį Andrių Pekarską, kuris priedo prie dizaino ir programavimo darbų, net sugebėjo sužvejoti iš mano daugybinių interviu citatą “Gyvenime viskas prasideda nuo svajonės“, kurią padarė tinklalapio ašimi. Citata yra  straipsnio antraštė online leidinyje londonietė.lt, kurio redaktorė Dovilė Ilevičiūtė sutiko pravesti mano pristatymą Londone, Lietuvos ambasadoje, birželio 29 dieną. Štai kaip viskas susiję ir susipynę tarpusavyje.

Kaune sutikau legendinį Grumliną – Gintarą Rumšą – kuris su ponia atėjo į Kauno Akropolį patikryti mano pristatymo ir apie tai parašė (ten parašyta ir apie kitus įdomius dalykus, pvz., rusų kalbą mūsų gyvenime – todėl nereik bijoti, kad įrašas bus vien tik apie mane). Jaučiausi pagerbtas ir sukuklintas – ir kartu nusiminęs, kad negalėjau pasišnekėti su juo ilgiau, o laksčiau kaip pasiutęs po knygynus ir bibliotekas. Gal kitą kartą.

Trakų rajone buvau Rūdiškėse, ko gero, mažiausiame miestelyje iš visų, kur yra vykę mano susitikimai su skaitytojais – kaip visada, šilti žmonės ir geri klausimai – dėl tokių susitikimų nieko negaila, nei laiko, nei benzino. Ten biblioteka glaudžiasi lentpjūvės administracijos patalpose, ir apkaltos medžiu sienos bei besisukantys laiptai iš vidaus primena senus aristokratų namus kur nors Vienos pakraštyje. Dar buvau Kaune, Šiauliuose ir Birštone.

Pakeliui iš Kauno, važiuodamas į Prienus, pravažiavau pro mamos gimtąją Garliavą, kuri dabar įgavusi visokių keistų skambesių ir konotacijų tautos sąmonėje, o man vaikystės prisiminimas – prie Garliavos yra Pažėrai, o ten bažnyčia, kapinėse prie kurių palaidotas mano diedukas, Juozas Marčiulionis. Garliavoje susitikinėsiu su skaitytojais rugsėjo mėnesį – dabar jau yra visi aiškūs mano turų ir garstrolių tvarkaraščiai, kuriuos sudarė nenuilstantys žmonės leidykloje “Baltos lankos”.

Apskritai, kalbant apie visokius sentimentalius dalykus, tai pavyko man su mano teta pasivažinėti po Kauną, kur aplankiau seniai nebūtas vietas: ir Kauno klinikas, kur gimiau, ir netoliu nuo suremontuoto geležinkelio tunelio pravažiuoti, ir aišku buvo dar vienas pristatymas mano mylimoje Mažojo Ąžuolyno bibliotekoje Radastų gatvėje (oficialiai ji vadinama Kauno Apskrities Viešąja Biblioteka), kurion jau buvau sugrįžęs žiemą, bet noriu grįžti dar ir dar. Ir, pagaliau, nakvojau savo gimtąjame name Aluntos gatvėje, kur viskas likę nuo mano studijų laikų antrame aukšte, kaip memorialiniame muziejuje: ir mano darbo stalas, ir užuolaidos tos pačios.

Vilniuje, ant MG Baltic dangoraižio stogo, buvo pagrindinis ir didysis knygos pristatymas, vedamas Algio Ramanausko-Greitai: buvo šilta ir gražu, Vilniaus stogais tikrai lakstė basakojė vasara, o kadangi viskas vyko dviem valandom anksčiau, nei Rod Stewarto koncertas Vingio parke, sumirkęs po tropiniu taifūnu, visi sėkmingai išvengė lietaus ir iki valiai pasidairė į Vilnių iš paukščio skrydžio. Geriau, nei parašė dalyvavęs superblogeris ir Lietuvos partizaninės-chuliganinės rinkodaros krikštatėvis Rokiškis, neparašysiu. Skaitykit čia. Apie kalbų bei svarstymų turinius ir literatūrinius planus parašė ir Eglė Digrytė Delfyje – straipsnis išėjo intriguojantis ir kiek avansinis, nes sumanymas, kuris išsprūdo į straipsnio antraštę (būsima knyga apie tai, kaip Užkalnis mokys anglus apie rytų europiečius) yra dar labai žalias. Bet tiek terminas “rytų Europa”, pritaikytas Lietuvai, tiek pažadas papasakoti užsieniečiams apie lietuvius sugeneravo neeilinį komentarų pliūpsnį.

Kaip visada per tokias trumpas gastroles, buvo maža miego ir trūko laiko. Bet sugebėjau nuvažiuoti į Ukmergės rajoną pas Artūrą į sodybą prie ežero, išsiperti pirtyje, ežere išsimaudyti ir užkąsti. Mėsa, beje, vėl kepta toje pačioje kepsninėje, kuri paveiksluota “Kelionių istorijų” 165 psl. Štai ji – kitu kampu. Tai kas, kad kitą rytą reikėjo jau šeštą keltis.

O dar buvau pakviestas į teliką ir kartu su Martynu Starkumi prieš futbolo čempionato rungtynes, per pertrauką ir po jų komentuoti žaidimą beigi visokius pletkus ir prognozes (žaidė Anglija su JAV) – maikutę buvau prisiderinęs prie naujosios knygos viršelio.

Net sunku viską paminėti, todėl labai bijau, kad ko nors nenuskriausčiau aplenkęs dėmesiu. O grįžęs iš Lietuvos dar spėjau tapti Lietuvos tinklaraštininkų susitikimo Blogout 2010 rėmėju, kur prisijungti pakvietė garbusis Andrius Kleiva, jauniausias iš Lietuvos interneto autoritetų ir autoritetingiausias iš internetinio jaunimo.

O dabar – liko tik šešios savaitės iki kito užvažiavimo, tąsyk jau atostoginio.Rugpjūtyje susitikimai Palangoje, Klaipėdoje ir Nidoje ir šiek tiek poilsio beigi įdegio prieš rugsėjį, kai bus priduodama nauja knyga – “Prijaukintoji Anglija”, ir rugsėjo pabaigoje laukia neregėtų apimčių turas po Lietuvą.