Sušių mokykloje. Štai kaip reikia mokyti. Štai kaip reikia dirbti.

Nuotraukoje: Lina Užkalnienė ir Andrius Užkalnis šypsosi neapsimestinai.

Seniai norėjau ką nors naujo išmokti, o jau japoniško maisto gamybos mudu su žmona norėjom mokytis užvis labiausiai. Prisiruošėme: Nari & Yoshie sušių mokykla Londone daro privačias pamokas savo namie, Londono šiaurėje.

Mokyklą rekomendavo Beata Nicholson ir daugybė laimingų studentų, mokyklos tinklalapyje fotografuotų su didžiuliais bliūdais savo pagamintų sušių, ir negalinčių atsidžiaugti, kaip buvo smagu. Kursas nepigus (dviese už nepilnas tris valandas sumoki £230, taigi, beveik tūkstantį litų), bet išmoksti nepalyginamai daugiau, nei grupiniame užsiėmime, iš mokslų dviese išėjome su sušių rinkiniu, pakankamu šešiems žmonėms (pirkti išsinešimui tokios kokybės sušiai bet kurioje padorioje vietoje Londone kainuotų mažų mažiausia £60, o gal ir £80). Be to, ir dar dviem „starter kits“, būtiniausių priemonių rinkiniu: bambuko kilimukai ritinėlių vyniojimui, mentelės (lopetėlės?) ryžių maišymui, ryžių vynas, jūržolių lakštai, wasabi (žaliųjų krienų) miltelių.

Noriu dar kartą pateisinti tą didelę kainą. Grupiniame užsiėmime tokią sumą išleistum galbūt per penkias ar septynias pamokas, bet čia nuolatos mokaisi, o ne žiūri, kaip vargsta kiti mokiniai.

Kursas fantastiškai organizuotas. Net ir organizuotoje šalyje, kokioje Vokietijoje ar Šveicarijoje, jis darytų įspūdį tuo, kaip apgalvota kiekvienas žingsnis, išdėliotas kiekvienas įrankis ir padėta kiekviena sudėtinė dalis, o jau pavėpusioje šių laikų Anglijoje tai išvis atrodo kaip stebuklas. Anglijoje, primisiu, trečdalis tautos išvis nebesiruošia dirbti, nes bet ką daryti jiems per sunku ir nuo visko patiria stresą (užuot dirbus galima normaliai krapštytis nosį ir imti pašalpas), o likusieji beveik permanentiškai yra „ant ty breiko“ (tea break) arba „ant sik lyvo“ (sick leave). Tiesa, yra dar tie, kurie negali dirbti, nes tuo metu yra “elf and seifečio” (health and safety) kursuose arba atendina “įvairovės mokymus” (diversity training). Todėl ir tenka masiškai importuotis lenkus ir lietuvius, kuriems dar arbatos puodukai nepriaugo prie letenų.

Mokykla savo organizavimu primena tvarką bet kuriame Japonijos oro uoste arba geležinkelio stotyje. Kur veikia kiekviena kasa, nesugedęs nė vienas bilietų pardavimo automatas, visi ateina į darbą laiku, o ne 15 minučių vėliau, nei reikia pradėti dirbti. Ir tai yra, mano nuomone, puiku.

Mokytojai – Harihito ir Yoshi Matsunaga – ne tik rodo, liepia daryti patiems, bet ir atlieka svarbiausią bet kurio kulinarinio mokslo dalį: paaiškina, kam yra kiekviena sudėtinė dalis, kaip ji veikia ir kaip keičiasi patiekalas, ją panaudojus ar pateikus kitaip. Nes receptų knygos neturi būti sudėtinių dalių sąrašas. Skaitytojas turi suprasti, ką daro ir kodėl. Čia mokytojai aiškina, negailėdami laiko. Jie atsako į visus klausimus, o kadangi mokslas – individualus, jautiesi, kad visas dėmesys yra skirtas tau.

Aš nerašysiu, kur ir ką man mokykloje parodė: apie tai yra daug knygų, YouTube instrukcijų ir internetinių step-by-step vadovų. Pasakysiu tik tiek: likau sužavėtas, kad tai yra griežtas ir konkretus kursas apie tai, kaip daryti tokius sušius, kaip juos daro Japonijoje, kokios sudėtinės dalys Europoje tiksliausiai atitinka japoniškas, ir kaip su jomis elgtis pagal visas taisykles. PAGAL VISAS TAISYKLES. Tai labai švelniai dėstoma, bet KARINĖ tvarka – kokia kryptim pjauti peiliu, kokia seka užlenkti pirštus, delne formuojant ryžių gumulėlį. Ant kurios piršto vietos – TIKSLIAI – jis turi būti padėtas. Ir paskui pasukti pagal laikrodžio rodyklę. Tai disciplina ir sunkus mokslas (tikrieji sušio meistrai mokosi 5 metus, sakė šefas Narihito), o ne nuobodžiaujančių bezdielnikų liurbiškas krapštinėjimasis. Jei disciplina nepatinka, tai jums ir sušius gaminti nepatiks.

Negaliu to nepabrėžti: tai labai nepatiks belekokią chaltūrą iš ryžių vyniojantiems ir vyniojančioms entuziastams, kurie eksperimentuoja vyniodami burokus ir daktarišką dešrą su Panevėžio file į grikių košę, aplipintą lašiniais, ir paskui sako “čia mano sušiai tokie”. Aišku, niekam neuždrausi, gali nors “Paukščių pieną” vynioti į batvinių lapus, persmeigti meduje išmirkytu dantų krapštuku ir pavadinti “Čia mano suši, vadinasi ‘Fantazija’ “, bet man irgi niekas neuždraus galvoti tai, ką apie juos galvoju.

Ir, žinoma, jei anksčiau kada nors pirkote sušius supermarkete (nesvarbu, ar lietuviškam, ar angliškam), po normalios sušių mokyklos to daryti fiziškai nebegalėsite: ir dėl kainos, ir dėl to, kad suzmekusius, mašinkoje suspaustus lievų ryžių briketus su nudvėsusios žuvies nuopjovomis pardavinėti kaip sušius gali nebent didelis Japonijos ir jos maisto priešas.

O čia štai vienas lietuviškas pasididžiavimas. Šefas Narihito Matsunaga, mokyklos savininkas, iš visų krabų lazdelių, kurias galima nusipirkti Britanijoje, kaip geriausias išrinko lietuviškas Vičiūnų Royal Surimi – jas pardavinėja Waitrose, didelis Britanijos supermarketų tinklas. Radęs jas parduotuvėje, Narihito išsiuntinėjo žinutę visiems buvusiems ir esamiems mokyklos mokiniams, kad šitos krabų lazdelės valdo ir yra geriausios.

Vienu žodžiu, kursas yra absoliutus pasisekimas. Rekomenduoju kiekvienam japoniško maisto mėgėjui. Jei leidžia finansai, vien dėl jo galima savaitgaliui atskristi į Londoną.

www.sushischool.co.uk
33 Woodstock Road
London, NW11 8ES
TEL: +44 20 8458 0477
FAX: +44 20 8458 2092