"Išskirtiniai" ir ekologiniai kvepalai – pinigų melžimas iš durnelių, sako Užkalnis

Straipsnis išspausdintas popieriniame leidinyje, Lietuvos Ryto “Vartuose”. Nuoroda į internetinę versiją čia, bet reikia registruotis.

Patirtis – iš oro uostų

Andrius UŽKALNIS

Specialiai LR iš Londono

2010-04-13

Išskirtinis pirkėjas, o ne kvapas. Beveik vienodi buteliukai. Mažos parduotuvėlės, draugiški pardavėjai. Ir visada nemaža kaina. Už ką moka išskirtinių kvepalų pirkėjai? Ape tai svarsto penkiolika metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantis žurnalistas A.Užkalnis. Jis daug keliauja po pasaulį ir veltui laiko oro uostuose neleidžia – uosto dešimtis kvepalų. Per ilgą laiką tai virto domėjimusi kvepalų istorija ir jų mada.

Jie įsitikinę, kad moka už išskirtinumą, už tai, kad kvepia ne taip, kaip visi. Ne už minios, o už subtilų ir išskirtinį kvapą.

Būtų puiku, jei taip ir būtų. Tačiau išskirtinių kvepalų gerbėjai moka už norą ištrūkti iš minios.

Juk be galo malonu ne tapti paklusnia reklamos auka, paskui piemenį bėgančia avimi, o tariamai sužinoti tiesą, kuri pašnibždomis perduodama tik išrinktiesiems.

Talentingų kūrėjų – nedaug

Gamintojai žino, kad yra dvi stereotipinės pirkėjų grupės: vieni perka kvepalus, nes jų gamintojai garsūs, kiti perka tokius, kurių neperka tie, kurie perka pirmuosius.

Ir vieniems, ir kitiems galima sėkmingai parduoti kvepalus, tik reikia žinoti, kaip tai padaryti.

Taip pat itin populiarūs šiuo metu ekologinių produktų turgūs didmiesčių centruose. Tai ne šiaip vieta nusipirkti skanesnių lašinių ar kvapesnės duonos. Tai proga pasidžiaugti, kad neini su banda į prekybos centrą.

Tačiau jei nebūtų tų prekybos centrų, tie ekologiniai turgeliai prarastų dalį patrauklumo, mat daugelis čia ateina ne dešros ar riestainio nusipirkti. Tai – naujoji bažnyčia. Kas savaitę čia ateinama atnaujinti savo moralinių įžadų.
Išskirtinius, retus kvepalus dažnai kuria tie patys parfumerininkai, kurie savo darbus siūlo ir didiesiems gamintojams.

Kvepalų kūrėjų pasaulyje nėra daug, jie dirba su tomis pačiomis medžiagomis. Tiesa, ekologiškų kvepalų gamintojas tikina viską darantis išskirtinai iš natūralių žaliavų.

Tačiau jo, kaip ir visų kitų gamintojų, buteliuke yra kvapiosios medžiagos, ištirpintos etilo alkoholyje su dažikliais (natūraliais ar sintetiniais).

Kvepalai brangesni, nes naudojamos tik natūralios medžiagos, – pasaka lengvatikiams.

Garsaus tapytojo paveikslo kaina skiriasi nuo paprasto tepliotojo šimtą kartų ne todėl, kad garsus dailininkas naudoja brangią drobę ar storiau tepa dažus. Medžiagos kainuoja tiek pat.

Kvapų formulės – panašios

Pats kvapas visuomet yra viena pigiausių kvepalų sudedamųjų dalių (pakuotė dažnai kainuoja brangiau nei kvapnioji esencija – jau nekalbant apie reklamą, kuri sudaro didžiąją kvepalų kainos dalį).

Kvapas ruošiamas laikantis tų pačių principų: viršuje (tai yra tas kvapas, kuris jaučiamas tik papurškus) yra lengvos, greitai išnykstančios, citrusinių vaisių ir gėlių natos; apačioje (tas aromatas, kuris išlieka ilgiausiai) – santalmedis, muskusas, oda, tabakas. Tokią pat formulę naudoja ir retų, ir masinių kvepalų kūrėjai.

Taisyklės vienodos, produktai iš esmės tie patys, tik vieni puikuojasi ant visų populiariausių žurnalų viršelių, o kiti parduodami patyliukais, ne kiekvienam žinomose parduotuvėse. Ak, tas mitas apie mažą restoranėlį ir mažą parduotuvėlę, kuriuos aplenkia turistai, – visų pasaulio snobų repertuaras.
Tas, kuris ieško retų kvapų, jų gali rasti ir oro uosto parduotuvėlėse, ir Europos bei JAV didmiesčių senose universalinėse parduotuvėse, ir nukainotų kvepalų lentynose.
Išskirtiniai tapo kaip visi
Pačius kvepalus – ryškius, originalius, įsimenančius – greičiau pasiūlys didieji gamintojai. Ir tik todėl, kad jie apskritai siūlo didesnį kvepalų pasirinkimą. Mažieji rinkos atstovai dažniausiai siūlo nuspėjamas kombinacijas, nes negali sau leisti rizikuoti.
O garsi kompanija rizikuoja, mat žino, jog nesėkmės atveju visada pagelbės vidutinis gaminys. Tokio masinio skonio sinonimu yra tapę „Aqua di Gio Pour Homme“. Šie Giorgio Armani sukurti kvepalai tapo patys sau priešais. Visi pradėjo juos kopijuoti, mat jie buvo išskirtiniai, visus žavėję. Taigi buvo reti, bet tapo kaip visi.
Būtent didieji gamintojai yra sukūrę daug išskirtinių, retų kvapų, kurie greitai išpopuliarėja, tačiau netrukus ta banga nuslūgsta.
To kvapo nebelieka kiekviename biure ir koncertų salėje. Tada jis vėl tampa retas.
Išskirtiniai kvapai vyrams
* Kvepalai „XS Black“, kuriuos prieš kelerius metus pasiūlė Paco Rabanne, yra lyg sirupas, kvepiantis karamele ir braškių uogiene. 100 ml – 160 Lt.
* Christiano Dioro 1988 metais sukurtus vyriškus kvepalus „Fahrenheit“, kurie apstulbino santalmedžio ir smalos bei degančios gumos kvapu, šiandien kvapų gurmanai atranda iš naujo. 100 ml – 319 Lt.
* Mados namai „Hermes“ 2006-aisiais išplėtojo automobilinių aromatų temą. Jie pasiūlė kvepalus „Terre d’Hermes“, kurių viršutinė nata yra apelsinai, o apatinė – sunkus, niekaip nepranykstantis dyzelinių degalų tvaikas. 100 ml – 250 Lt.
* Šokiruoja saldūs kvepalai „Pi by Givenchy“, kuriuose stipriausiai jaučiama vanilė. 100 ml – 230 Lt.
* Tiesiog nepadoriai prieskoniniai Calvino Kleino mados namų kvepalai „Obsession“, kur mandarinai, jazminai ir kalendros susipina į keistą kvapą, primenantį meduolį. 100 ml – 180 Lt.
* Begėdiškai trenkiantys tabaku ir balno oda – jau kelis dešimtmečius parduodami Antonio Puigo kvepalai „Quorum“. 100 ml – 180 Lt.
* Ko gero, geriausias drąsaus kvapo pavyzdys yra 2007 metais Gucci sukurtas „Pour Homme“. Aprašomos kvapo natos – baltieji pipirai, imbieras, papirusas, gintaras ir oda – mažai ką pasako. Tik papurškus paaiškėja sumanymas: šis vyriškas tualetinis vanduo kvepia ką tik nudrožtais pieštukais. 100 ml – 170 Lt.

“Vartai”, 2010 m. balandžio 13 d.