Kodėl negalima džiaugtis, nepaspyrus kito?

Atrodytų, ar jau gali būti kas nors, ko dar nebūčiau apdergęs savo pikto rašymo purslais? Ir apie teisuolius menininkus, ginančius „Lietuvos“ kino teatrą, blogai atsiliepiau, ir apie bobučių receptus bei liaudies mediciną burnojau, ir Lietuvą pardavinėti užsieniečiams nepagarbiai siūliau.

Šiandien pakalbėkime apie Lietuvos gamtos grožį. Kodėl apie jį?

Yra tokia knyga – fotografijos albumas „Neregėta Lietuva“ (www.neregetalietuva.lt). Nuostabus kūrinys, profesionalus labai gero fotografo darbas, kurio kiekvienas puslapis tarsi šaukia: „Versk mane ir žiūrėk, ką aš dar čia turiu“. Vienas įstabiausių lietuviškų leidinių gal per šimtą metų, o gal ir nuo M.Mažvydo laikų.

Esu pagarsėjęs komentarų narpliotojas. Man, tautos kolektyvinės psichologijos požiūriu, įdomiausi pasirodė atsiliepimai apie tą albumą. Tuos komentarus ne pro šalį išklausyti ir perskaityti, nes jie patvirtina kai kuriuos žinomus, o kai kuriuos ir nežinomus dalykus apie mus, lietuvius mąstytojus.

Kaip visuomet, kaip ir kiekvieną kartą visa krūva pavyduolių ir svetimo pinigo skaičiuotojų, be abejo, pareiškė, kad „čia kažkas plauna pinigus“ (o kaipgi kitaip?), kad fotografas tikriausiai pralobs (gerai būtų…), ir pagaliau, kad „bet kas galėjo tokių prifotografuoti, tik geros kameros reikia ir daug pinigų lėktuvams“.

Atsirado ir privalomų niekintojų, kuriems nuotraukos nepatiko, nes spalvos per ryškios, kontrastai per skambūs, vaizdai per tobuli, ir viskas labai jau vakarietiška bei blizgu. Tikrai – toli nuo lietuviškos melancholiškos fotografijos, išugdytos pokario tradicijų, kur nuotraukos puikios, bet gana vienodos: apie tuščius kaimus, nulinkusią šulinio svirtį, rūką virš vandens ankstų rytą ir liūdnas melžėjas saulėlydžio fone.

Tačiau man labiausiai užkliuvo susižavėjusiųjų dvipusė reakcija, kai teigiami jausmai būtinai turi pagardinti piktai drebiamu kitos pusės paniekinimu. Kaip kai kurios mamos, kalbėdamos apie savo nuostabų ir ne pagal metus išsivysčiusį vaiką, negali nepridėti – „tai ne kaimynės nevykėlis“, taip ir grožėtis ar didžiuotis mūsų šalimi, atrodo, daug kas negali, neprimaišęs ko nors neigiamo.

„Kaip gražu – bet kas turi pinigų, tai geriau pilvus išvertę guli užsienio paplūdimiuose. Tik, deja, pinigai proto neprideda“. „Kaip gražu – nereikia jokių amerikų, viską mes turime patys“. „Lietuva niekuo nenusileidžia toms egzotiškoms šalims, kur visi nori lėkti akis išdegę“.

Iš visų mūsų mitų – apie genialią liaudies mediciną, apie visą pasaulį pribloškiantį lietuvišką teatrą, apie Žagarės vyšnių likerį, kurį neva geria Anglijos karalienė – mitas apie pribloškiantį Lietuvos grožį yra pats tvariausias.

Tai mitas apie tai, kad Lietuvoje yra visko, ko širdis geidžia, kad daugiau nieko nereikia ir negali reikėti. Kad mūsų kūdra – ne tik Europos centras, bet, ko gero, ir pasaulio deimantas, tokia vertybė, kuri paniekina ir aplenkia visa kitą, ką tik galima įsivaizduoti.

Nieko nėra liūdniau, kaip meilė Lietuvai, išvirtusi į provincialų, tamsų ir kvailai užsispyrusį įsitikinimą apie savo kiemelio „unikalumą“, daugiausia remiantis tuo, kad taip tvirtinantis pats nieko daug nematė gyvenime.

Jeigu norite, galite mane barti, kad vėl pilu purvus ant Lietuvos, bet tai bus netiesa. Man labai patinka Lietuva, man gera ir prie ežerų, ir miškuose, o Kuršių nerijoje apskritai randu tokią sielos atgaivą, tokią ramybę, tokį tobulą poilsį, kad kitos mano mylimiausios pasaulio vietos – Italija, Japonija, Šveicarija ir JAV – tik iš tolo lyginasi su tuo, ką randu Nidoje.

Bet taip yra man. Toks mano skonis, mano vaikystės potyriai ir prisiminimai, mano atmintis, išgryninta dešimtmečių šviesaus rūko. Aš, nė trupučio nesigindamas, sutinku, kad ta pati vieta mažai reiškia kam nors kitam. O man lygiai tiek pat mažai reiškia kokios nors Serbijos ar Mongolijos tolumos ar kalvos, kur prabėgo kieno nors kito šviesiausios dienos, ir dėl kurių kas nors kitas galbūt lyriškai dūsauja: „Nėra žemėje gražesnio kampelio“.

Atsakymas toks pat: tau – nėra, o man – yra. Meilė Lietuvai ir pati Lietuva nė kiek nenukentės, jei pripažinsime, kad kraštas yra, kaip čia pasakius, vidutiniško grožio, vidutiniško kraštovaizdžio, ir kad mūsų paveldas nėra pribloškiantis.

Trakų pilis sovietiniais laikais stulbindavo turistus iš Riazanės ar Almatos, bet Prancūzijoje ar Belgijoje tokių pilių daugiau, nei autobusų stočių. Vilniaus senamiestis – žavus, jaukus ir didelis, malonus praleisti dieną ar dvi, bet panašaus gero pilni daugelis Europos miestų.

Lietuvoje daug ežerų, bet Suomijoje jų daugiau ir ne mažiau įspūdingų. Lietuvos miškai negali nė iš tolo lygintis su Kanados giriomis. Suvalkijos laukai ne tokie įstabūs, kaip Kalifornijos nacionalinių parkų uolos arba Saharos smėlynai.

Kam visa tai rašau? Ogi tam, kad džiaugtis galima ir paprastai: gali džiaugtis tuo, ką turi, nes gyvenimas – ne krepšinis, kur pergalės džiaugsmas neįmanomas be kieno nors kito pralaimėjimo. Mylėti Lietuvą ir žavėtis ja galima ir pripažįstant, kad pasaulis pilnas tokių pat gražių ar dar gražesnių vietų.

Nes tik iš objektyvaus savęs įvertinimo, o ne iš kvailo pasipūtimo ir susireikšminimo, gali kilti kitų pagarba mums.

Nepamatuotas sentimentalumas ir verksmingi dūsaujantys pareiškimai, kokie mes puikūs, kad puikesnių už mus nėra ir būti negali, telieka tiems, kas ir suaugęs tiki pasakomis.

(Lietuvos Rytas, 2008 m. balandžio 25 d.)