Ar lietuviai lieka lietuviais bet kur?

Kažkada esu rašęs, kad emigracija į Vakarus yra ne rykštė, o Dievo dovana. Sakiau, neverkit pas kapą: kiekvienas Vakaruose pabuvęs žmogus, net jei ir negudrų darbą dirbo, vistiek yra orlaidė, pro kurią išsivėdina pribezdėtas sovietinės praeities tvaikas, nes jis išmoksta ne tik angliškų ar vokiškų žodžių, bet ir tų šalių įpročių.

Išmoksta kitaip žiūrėti į valdžią, išmoksta eidamas į pastatą palaikyti duris paskui einančiam, išmoksta šypsotis ne tik tada, kai televizoriuje rodo vieną iš agitbrigadų komikų.

Tuomet daug kas sakė, kad esu per didelis optimistas. Dabar suskaičiavau jau penkiolika savo nugyventų metų Anglijoje ir matau, kad gal tikrai tos orlaidės mažesnės, o pelėsis tiek priplėkęs, kad vis neišsivėdina.

Lietuvis užsienyje, bent jau Anglijoje, šypsotis tikrai neišmoko. Sveikintis gal ir įprato, net vairavimo įgūdžius pakeitė (ne visai: gėrimas prie vairo miršta paskutinis; klausiate – kada pagaliau atpratins, sakau – dar po dvidešimties metų), bet šypsotis lietuviui vis dar yra labai nesmagu, o jau ypač be reikalo. “O ko čia išsišiepti”.

Visos šypsenos lietuvių tarpe paliktos tik profesinei sferai: tiems, ką rodo per televiziją (ten pusė bendrojo šypsojimos išteklio tenka Nomedai Marčėnaitei, bet kadangi ji užima ir pusę visų blizgiųjų žurnalų puslapių, tai gal ir natūralu), na gal dar pardavėjoms brangiose parduotuvėse, bet daugiau tai ne.

Sunkiausiai keičiasi turbūt apranga. Išvykęs iš šalies emigrantas užsikonservuoja tą dieną, kai išvyko, nes su naująja šalimi drauge augti ir vystytis neišeina, o informacija apie tai, kaip keičiasi mados ir išvaizdos senojoje, nutrūksta labai greitai.

Gal tik Amerikoje gyvenantys (nes rečiau keliauja namo) greičiau prisirenka ryškesnių rūbų ir sveiko blizgesio, o Anglijos lietuviai atrodo tiksliai taip, kaip ir tą dieną, kai lipo į lėktuvą: visa gama nuo tamsiai pilko iki juodo, mėgiamos odinės (dažniau netikros odos) striukės, kurios pačios prašosi itin trumpos šukuosenos. Taip, žinau, skaitytojai jau man paaiškino: trumpos šukuosenos yra dėl pigumo, nes kirpykla – vėjais paleisti pinigai, kad draugelis su mašinka nuskuta per tris minutes ir nemokamai.

Jei ir yra kokių spalvų, tai jos bus supilkintos, kažkokios purvinokos ir nedžiugios. Anglijos lenkai irgi atrodo panašiai. Apie merginas nerašysiu, nes dar įsižeis, be to, nesu stilistas lyg koks Mantas Petruškevičius, ir mažai nusimanau, todėl pasakysiu tik šiuos žodžius: pūstos blizgios striukės, geriausia kramtomos gumos spalvos, kiekviena proga ir visiems gyvenimo atvejams.

Tie, kas anksčiau pirko drabužius iš skudurynų, net ir užsidirbę pinigų, sugeba ir naujų drabužių parduotuvėse apsipirkti taip, kad ir toliau atrodytų kaip iš skuduryno pirkę. Ne iš piktos valios turbūt. Panašiai išeiviai iš Indijos, Pakistano ir Bangladešo turi neįtikėtiną prielankumą pigiausio audinio apyšviesėms kostiuminėms kelnėms, kurių spalva (“šlapias kiemsargis”) nepaaiškinama ir ypatinga tik tuo, kad niekur ir niekada nebuvo madinga, ir negalėjo būti. Tos kelnės visuomet būna tobulai išlaidytos ir aiškiai matyti, kad elektra, kaitinusi lygintuvą, kainavo daug daugiau, nei pats drabužis. Bet gana apie indus, aš čia rašau apie lietuvius.

Lietuviai Anglijoje priprato prie vietinio maisto greičiau, nei patys manė, kad pripras. Lietuviškų ir lenkiškų skanėstų parduotuvės, kur pilnos lentynos kefyro, glaistytų varškės sūrelių, juodos duonos, rūkytų dešrų ir “Švyturio” alaus, vis dar susilaukia pirkėjų, bet pirkėjai patys kartais stebisi, kaip retai jie ten beužsuka. O anksčiau jiems atrodė, kad be to maisto mirs.

Keliaujantys iš Lietuvos draugų lankyti vežė juodą duoną kaip privalomą dalyką, ir apsigyvenusiems Anglijoje atrodė, kad jei kas nors perkeltų “Maximą” ar “Rimi” su visomis prekėmis, kaip Alytuje ar Klaipėdoje, tai visi šalies lietuviai niekur kitur neitų, ten tiesiog gyventų neišeidami, toks jiems bjaurus anglų maistas.

Bet taip neįvyko. Nostalgija tik tada atrodo skausmingai aštri, kai ji gyva kaip mitas. Kai troškulys patenkinamas, pasirodo, kad tereikėjo nedidelio gurkšnelio, ir visas įdomumas dingo. Todėl šiandien lietuviai perka ten, kur patogiau, ir kur pigiau, ir pamažu pratinasi ir prie angliško alaus, ir prie šaldyto maisto, gal tik konservuotų pupų pomidorų padaže neišverčia ant gruzdinto skrebučio (žinoma, jį vadina tik “tostu”, arba dar geriau – “toustu”). Aš irgi taip vadinu, kai negirdi radijo klausytojai.

Kol kas tiek. Kitą kartą gal pakalbėsim apie tai, kaip Anglija pakeitė čia atvykusių santykį su darbu ir darbdaviais. — Andriaus Užkalnio knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ pasirodys knygynuose gruodžio 17 d.