Mažuos miesteliuos – naktys ramiausios,
Mažuos miesteliuos – dainos gražiausios,
Mažuos miesteliuos – duona gardžiausia,
Kelia mašinos dulkes, kaip auksą.
Štai viena mano rašymo paslapčių: kai nežinau, nuo ko pradėti, visada pasikalbu apie temą su draugais, ir prašau pasakyti pirmą mintį, kurią jiems sukelia tos temos pavadinimas. Ir visada padeda. Taip pradėjau rašyti ir apie mažus miestelius.
Mažuos miesteliuos – dainos gražiausios,
Mažuos miesteliuos – duona gardžiausia,
Kelia mašinos dulkes, kaip auksą.
Vytautas Skripka
Štai viena mano rašymo paslapčių: kai nežinau, nuo ko pradėti, visada pasikalbu apie temą su draugais, ir prašau pasakyti pirmą mintį, kurią jiems sukelia tos temos pavadinimas. Ir visada padeda. Taip pradėjau rašyti ir apie mažus miestelius.
KAS DAINON NESUDĖTA
Maži miesteliai – neapdainuotos žmonių skruzdėlyno darbo bitės. Čia, o ne didmiesčiuose, kuriasi, auga ir yra saugojama šalies ir tautos dvasia, papročiai ir ypatybės. Taip yra dėl to, kad maži miesteliai ir jų gyventojai nesistiebia žiūrėti aukščiau horizonto, jiems užtenka to, kad ryte virš vieno miesto pakraščio pakyla saulė, o vakare virš kito nusileidžia, taip visada buvo ir bus.
Čia nesigėdijama nei papročių, nei įpročių (o tie, kas gėdijasi, paprastai mažuose miesteliuose neužsibūna: didelės asmenybės, dideli siekimai ir dideli troškimai veržiasi į didmiesčius, ir visada išsiveržia, o atgalios neskuba).
Čia nesigėdijama nei papročių, nei įpročių (o tie, kas gėdijasi, paprastai mažuose miesteliuose neužsibūna: didelės asmenybės, dideli siekimai ir dideli troškimai veržiasi į didmiesčius, ir visada išsiveržia, o atgalios neskuba).
Kai klausiau draugų, visi kalbėjo maždaug apie tą patį: maži miesteliai, lėti gyventojai, tačiau netingintys į visus nepažįstamus paspoksoti, negudrios vietos merginų mados (daug kosmetikos, ir keistas jausmas, kad labai jau dvelkia praeitimi) ir pigios plastmasinės puošmenos, dar negudresni tų merginų kavalieriai miestelių centruose su dviejų metų senumo mados aprėdais – prie autobusų stoties, prie prekybos centro, lėtai kalbantys, lėtai besidairantys į šalis, rūkantys ir susikišę megztinius į džinsus.
Mažuose miesteliuose ir ambicijos mažesnės. Net vietiniai turtuoliai gana paprasti, palyginti su didmiesčių rykliais. Kartu ir kontrastai čia mažesni: paprastam žmogui, kai ateina sunkūs laikai, kai sušlubuoja sveikata ar netenki darbo, kritimas švelnesnis, ir ne toks skausmingas.
Ir savigarbos nuopuolis čia suminkštintas. Ar pastebėjote: mažo miestelio prekybos centruose net girtuoklėliai, perkantys pigaus alaus ar pigaus vynelio butelį ir su juo klibinkščiuojantys link išėjimo, atrodo jei ne tauriai, tai bent jau išlaikę savigarbos, žmogiškojo orumo krislelį – ne taip, kaip didelių miestų nusmukę į gyvenimo dugną žmonės.
Ir savigarbos nuopuolis čia suminkštintas. Ar pastebėjote: mažo miestelio prekybos centruose net girtuoklėliai, perkantys pigaus alaus ar pigaus vynelio butelį ir su juo klibinkščiuojantys link išėjimo, atrodo jei ne tauriai, tai bent jau išlaikę savigarbos, žmogiškojo orumo krislelį – ne taip, kaip didelių miestų nusmukę į gyvenimo dugną žmonės.
Dideliuose miestuose jei jau smunki, tai iki galo, iki pačių gelmių, iki gyvenimo požemių, kur šlapios juodos sienos ir telkšo balos tamsoje. O miestelio parduotuvėje tam pijokėliui pardavėja parodys beveik tiek pat dėmesio, kaip ir atvažiavusiam prabangiu automobiliu vietos verslininkui: ir pašnekins, ir pajuokaus. Tik skolon butelio neduos, bet ir tai be pykčio.
Tai lietuviškas supratimas apie mažą miestelį. Tačiau ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje maži miesteliai menkiau skiriasi skirtingose šalyse, nei didmiesčiai. Galbūt todėl, kad dideli miestai remiasi į tai, kas labiau skirtinga įvairiose tautose: į didžiąją pramonę, į didžiuosius infrastruktūros objektus, į universitetų protą ir bibliotekas, į mokslo pasiekimus.
Maži miesteliai yra paprastesnių, bendražmogiškų dalykų – šeimos ir paprastųjų žmogiškų poreikių – atrama. Didmiesčio pramogos yra nauji restoranai, aukštuomenės prezentacijos, mokslo konferencijos, svečių pasitikimai oro uostuose; mažuose miesteliuose džiaugiamasi kūdikių gimimais, giminių susitikimais, mišrainėmis ir gėrimais ant stalo, nauja pirtim kieme, pirmuoju sniegu lapkritį ir pavasario šiluma. Mažame miestelyje viskas paprasčiau ir demokratiškiau.
VISOS ŠALIES ATSPINDYS
Romantiško įvaizdžio mūsų, lietuvių, sąmonėje, maži miesteliai kažkodėl neturi. Dažnas Lietuvos žmogus pastebi, kad maži Vokietijos ar Amerikos miesteliai atrodo laimingesni ir jų bendruomenė atrodo labiau savim pasitikinti. Tas tiesa, bet tam yra objektyvių priežasčių, ir nuo jų niekur nepabėgsi.
Turtingesnėse visuomenėse mažų miestelių žmonės nesijaučia tokie nuskriausti nes jie dažniau pasirenka gyvenimą ne didmiestyje, o ne pasilieka ten todėl, kad neturėtų kito pasirinkimo.
Kuo neturtingesnis kraštas, tuo dažniau matyti, kad didmiesčiai, atrodo, susiurbia visus ir kiekvieną, kas turi jėgų ir proto, kas turi energijos ir kas nori ką nors pasiekti gyvenime, o mažiems miesteliams lieka tai, kas lieka. Čia liko tie, kas tingi, ar nenori, ar nemoka pasijudinti – taip sako visuomenės supratimas. Tai neteisinga ir nedraugiška, o svarbiausia, toliau skatina iš mažų miestelių nešdintis lauk visus, kas nenori, kad į juos būtų taip žiūrima.
Kuo neturtingesnis kraštas, tuo dažniau matyti, kad didmiesčiai, atrodo, susiurbia visus ir kiekvieną, kas turi jėgų ir proto, kas turi energijos ir kas nori ką nors pasiekti gyvenime, o mažiems miesteliams lieka tai, kas lieka. Čia liko tie, kas tingi, ar nenori, ar nemoka pasijudinti – taip sako visuomenės supratimas. Tai neteisinga ir nedraugiška, o svarbiausia, toliau skatina iš mažų miestelių nešdintis lauk visus, kas nenori, kad į juos būtų taip žiūrima.
Toks judėjimas nėra nei privalomas, nei neišvengiamas: šaliai reikia tik laiko ir pasitikėjimo savo jėgomis, ir miesteliuose gyvenimas tampa ne vien nevykėlių kūdra.
Čia pradeda trauktis, ieškodami dvasios palaimos, tie, kam reikia ramybės ir kam pakanka didmiesčio tik retkarčiais, o šiaip gana ir savo namo tylioje gatvėje, savo knygų ir savo vaizdo pro langą, kur nebėra begalinės šviesų ir žiburėlių jūros. Bet tam reikia laiko.
Ir tuomet žmonės, kurie mažuose miesteliuose yra ne iš nevilties, bet todėl, kad jiems čia geriau, atsitempia su savim ne tik savo pinigus – pãskui jų pinigus ateina geresnės parduotuvės, čia jau galima nusipirkti ne tik pigaus vaisiuko, bet ir gero vyno, ne tik alaus bambaliuose ir vytintos stintos, bet ir gero sūrio ir užjūrio prieskonių.
Paskui jau galima įsigyti ne tik vietos laikraštį, bet ir knygų; paskui įsisuka gerasis užburtasis ratas, ir įkandin tų parduotuvių ir gero vyno ir protingų knygų ateina kiti žmonės, kuriems viso to reikia gyvenimui, ir tada mažas miestelis jau gyvena visavertį gyvenimą, ir darosi žavus ir geidžiamas, kaip anksčiau nepatrauklia laikyta mergina, pasikeitusi šukuoseną, išmetus lauk bjaurius akinius ir apspaudusi visai patrauklius sėdmenis ir ilgas kojas siaurais džinsais.
MIESTELIO ASMENIŠKUMAS
Kai žmonės kalba apie mažus miestelius, visada sako, kad ten visi visus pažįsta, ne taip, kaip didmiesčiuose. Bet tai tik vienas požymis – mažas miestelis apskritai yra asmeninių, individualių, šeimos ryšių raizgalynė, kurioje visgi galima susekti visus siūlus, ir kuriuose kiekvienas svetimas žmogus tuojau pat pasijunta svetimu.
Vienas iš didmiesčio privalumų, kurį daugelis supranta kaip trūkumą, yra anonimiškumas. Didmiestis nė vieno žmogaus – nei gyventojo, nei svečio – nepriima asmeniškai. Net ir visą gyvenimą pragyvenęs Niujorke ar Londone, savas tam miestui nepasidarysi (nors pats miestas tau gali tapti savas), net jei pažinosi savo gatvėje laikraštininką, krautuvininką ir paštininką, net jei su jais sveikinsies kasdien, jų sąmonėje neužimsi jokios vietos, ir jei tu rytoj išnyksi, dingsi, persikraustysi kitur, jie net nesusimastys apie tave.
Užtat didmiesčiui niekada iš tikrųjų nebūsi svetimas, nes svetimumas nėra savaiminis jausmas: žmogus jaučiasi svetimas ne pats savaime, o palyginti su kitais. Taip būna tada, kai aplinkiniai yra tvirtai sumegzti santykių siūlais, o tu jautiesi svetimas jų gyvenimo šventėje. Čia tas pats, kaip ir skirtumas, įėjus į traukinio vagoną arba kino salę – ir įėjus į barą, kur visi vieni kitus pažįsta. Vienur esi tiesiog vienas iš žmonių, nei savas nei svetimas – o kitur tik svetimas.
Todėl mažas miestelis siūlo jaukumą ir namų jausmą, bet ne visiems. Bus miesteliai, kurie priims Tave geranoriškai: bet tik kaip svečią, ir tik tada, jei jausies ir elgsies, kaip svečias, jei nebandysi vaidinti saviškio, jei nebandysi pasirodyti vienu iš jų. Tada miestelio bendruomenė mikliai trenks per nagus ir atšiauriu žvilgsniu primins, kad nevalia bandyti įsibrauti be eilės.
Teisę būti savu mažame miestelyje galima užsidirbti, ir tik per ilgą laiką, ir tik prisitaikant prie jo taisyklių ir nesiūlant savųjų. Kartais tai užtrunka dešimtmečius. Nuolatinis filmų ir knygų siužetas: atsikraustęs į mažą miestelį keistuolis, atneša savus įpročius, negerbia (kaip vietiniams atrodo) vietos papročių ir to, ką įpratę gerbti gyventojai, ir galiausiai nugalintis miesto konservatyvų sustabarėjimą savo žavesiu ar širdies šiluma.
Tačiau čia tik taip meno kūriniuose taip būna: dažniau mažas miestelis pats išguja arba pagal savo taisykles perauklėja atvykėlį, nes jis, tas miestelis, turi unikalią jėgą: jis yra visas gyvenimas, jis yra ir pradžia, ir pabaiga, ir jei nesutarsi su juo, nesutarsi su niekuo. Jis turi galią atimti viską, nuo ko priklauso socialinis žmogaus gyvenimas, nuo parduotuvės iki banko ir aludės, gali pasišiaušti kaip ežys, ir tada vargas svetimam, nes sužinos, kaip jaučiasi tikrasis atšiaurumas.
MAŽŲ MIESTELIŲ ŠALIS
Iš visų šalių turbūt labiausiai mažą miestelį pašlovino Amerika. Amerika yra mažų miestelių šalis, ir niekur nesidėsiu nepaminėjęs, kad turistų matomi ir mylimi Niujorkas, Los Andželas, Čikaga, San Franciskas yra tik trupinėliai šalies pakraščiuose, ir visiškai šalia jų prasideda ta Amerika, kurios tiek mažai turistiniuose vadovuose.
Teko skaityti, kad Amerikos provincija, jos maži miesteliai, iš esmės skiriasi nuo beveik visų kitų šalių, nes juos kūrė žmonės, kurie (arba jų protėviai) ten nėra gimę. Tai pasirinkusiųjų kraštas, nes emigracija – visada pasirinkimas.
Skeptikai sako, kad mažų miestelių Amerika yra vienoda, ir skiriasi tik fonas, skiriasi tik dekoracija – kalnai, laukai, miškai. Tai nėra klaidingas pareiškimas. Mažų miestelių Amerika tikrai nuostabiai panaši pati į save, miesteliai vienodi. Skiriasi, žinia, ne tik kalba, skiriasi klimatas (juk didžiulė šalis), skiriasi žmonių tartis, skiriasi valgiai.
Tačiau civilizacijos ženklai, žmonių kultūros ženklai – gyvenamieji namai, viešieji pastatai, keliai, šviesoforai – visa tai nuostabiai vienoda.
Galbūt viena priežasčių, kodėl tai nevargina ir neliūdina, yra ta, kad Amerikoje (ir ne aš pirmas tai pastebėjau) kelionė nėra tik būdas iš vieno taško pasiekti kitą: Amerika tokia didelė, kad kelionė tarp taškų yra pats gyvenimas, ir todėl maži miesteliai yra tos kelionės, to proceso – ir, pagaliau, to gyvenimo tėkmės – dalis.
Jie neprivalo būti labai skirtingi: atvirkščiai, nuvargusiam keliautojui (o po kelių valandų prie vairo kiekvienas bus nuvargęs) ji siūlo vienodumą, kuris tampa svetingumu, nes yra nuspėjamas, įprastas, tiesiog savas, kaip savi ir pažįstami daiktai, grįžus į tėvų namus: eini, žiūri savo kambarį, kur viskas, absoliučiai viskas yra žinoma, kur žinai ne tik kiekvieną sienos plyšelį, bet ir kiekvieną baldų varžtelį, kiekvieną parketo įdubimą.
Todėl žmogus, vykstantis per Ameriką, jau žino, kas jo laukia, atvažiavus į miestelį (maža to, prie dažno iš jų ant lentos dar bus ir gyventojų skaičius užrašytas – taigi gali žinoti, koks miesto dydis): keli moteliai, bažnyčia, parduotuvėlės, kur parduoda maistą, bulvinius traškučius, cigaretes ir alų, greito maisto restoranai, paštas ir policijos nuovada. Įpratusiam keliauti nieko daugiau nereikia: visa tai prie pagrindinio kelio, visa tai – patogiai čia pat, ir viskas paruošta naudojimui.
Čia nereikia aiškintis ir žiūrėti į žemėlapį, kaip didmiestyje, čia nepasiklysi ir nesusipainiosi. Ir čia visų akys tave mato, ir žino, kad atvažiavai: jie rūpinasi ir savimi, nes nepasitiki nepažįstamaisiais, bet prisimins ir tavo saugumą ir gerovę.
Būtent dėl to mažuose miesteliuose Amerikoje fantastiškai, neįtikėtinai, juokingai mažas nusikalstamumas ir nerakinami namai. Siaubo filmai apie maniaką-nusikaltėlį mažame miestelyje būtent todėl ir būna sumanyti ir parodyti tokioje aplinkoje, kad nusikaltimo baisumas atrodo dar šiurpesnis ten, kur yra nepalyginamos ramybės bendruomenė, kur niekas niekada nevyksta.
Mažame miestelyje vienintelės vietos, kurias užrakina – bankas, parduotuvė ir viešbučių kambariai. Iš tiesų, nuslėpti nusikaltimą čia ne lengviau, nei paaugliui tėvų name pavogti iš svetainės televizorių ir paslėpti jį savo kambaryje: namų gyventojai iškart pastebės, kad dingo, o pastebėję žinos, kur jo ieškoti. Amerikos miesteliuose policijos nuovados vadovas ne tik visiems žinomas: jis gyventojų tiesiogiai ir renkamas (kaip, pavyzdžiui, ir ugniagesių tarnybos vadovas[1]), ir todėl ir jis žino ir pažįsta ne tik tuos, kurie nusikalsta. Jam žinomi ir visi tie, kas gali nusikalsti.
Paslapties čia nenuslėpsi, ir privatumo čia nėra jokio ir net nesitikima. Dėl to nereikia kaltinti liežuvaujančių namų šeimininkų, besidairančių pro langus, susitinkančių maisto prekių parduotuvėje ir kavinėje ir aptariančių visus, kam nesiseka šeimoje, kas apgaudinėja žmoną, kas geria ir kieno vaikai slapčia rūko už mokyklos. Visuomeninė gyvenimo kontrolė ir vertinimas yra miestelio kraujyje, ir jei nebūtų namų šeimininkų, paskalomis ir apkalbomis turėtų užsiimti jų vyrai, nes miesteliui tai ne tik neišvengiama: to niekas nė nesiruošia vengti ar kratytis. Jei nori privatumo – negyvenk čia, važiuok didmiestin, ten rasi visą anonimiškumą, kokio tik gali geisti tavo širdis.
——————-
——————-
[1] Ne tik vietos valdžios, bet ir valstybinės tarnybos vadovų renkamumas JAV užtikrina ne tik gerą tvarką, bet ir visai kitą požiūrį į federalinę, t.y., visos šalies centrinę, valdžią, nei kitur. Amerikos miesteliui tiek valdžia Vašingtone, tiek net ir savo valstijos sostinėje reiškia taip mažai, kad, paėmęs vietos laikraštėlį, kartais gali pagalvoti, kad esi atskiroje angliškai kalbančioje valstybėje. Miestelis yra pats sau, jis pats ir pradžia, ir pabaiga, jam nieko iš nieko, atrodo, nereikia (nors tai nėra tiesa – daugelis mažų bendruomenių priklauso nuo didelių įmonių, nuo infrastruktūros, nuo netoliese esančių karo bazių).
“Miesto IQ”, 2009 m. liepa-rugpjūtis
5 Comments
Nezmoniskai nuobodus, beprasmis tekstas. Uzmigau ties trecia pastraipa.
Gerai kad visgi pavyko atsibusti.
As irgi dziaugiuosi. Bijojau, kad prasidejo letargas
kita siki kai skaitisi uskalnio strapsni ustatik budilnika
Faini tie žmonės. Taip nuobodu, kad net pakomentuoja. Man tai įdomu. Labai. Nors šiaip pasižymiu dėmesio nekoncentravimu, perskaičiau viską ir netgi kai ką atsimenu :))