Degtinė: vėlai konvertuotojo pagiriamasis žodis

Degtinę išmokau gerti vėlai – išmokė svainis. Pirma su juo gerdavau iš pagarbos, nes norėjau nenuliūdinti dosniai įpilančio žmonos vyresniojo brolio. Bet greitai pamėgau, ir dabar dažnai tysta seilė, pagalvojus apie skaidrųjį gėrimą.

O visą jaunystę jos nemėgau, net kvapas nepatiko. Gal ir gerai – degtinė man neužtemdyta studentiškais prasto gėrimo prisiminimais. Tik vieną kartą teko labai neskaniai degtinę gerti: 1994 metais dažnai važiuodavau iš Vilniaus į Minską, kur anuomet pažangioje spaustuvėje gaminome vieną leidinį. Vieną šaltą žiemos naktį autobusas sugedo pakeliui į Baltarusijos sostinę, vėlavo grįžti Vilniun, vėlavau ir aš kartu su juo. Pakeliui sugedo dar ir šildymas, ir snieguotais laukais važiavom šaltoje metalinėje dėžėje. Pakeleiviai – vežantys pigias baltarusiškas prekes parduoti Vilniuje – neišlaikę (o gal ir nelabai stengęsi valdytis) atsidarė degtinės butelį ir šildėsi tiesiog iš kaklelio.

Pasiūlė ir man („gersi, profesoriau?“ – nes buvau nežinia kam pasirišęs kaklaraištį). Kliuktelėjau tos drungnos degtinės, smagiau ar šilčiau nepasidarė. Na, gal buvo truputėlį šilčiau. Tik nuo manęs ir nuo mano sugėrovų sklido baltas alkoholinio kvėpavimo garas, kaip nuo gerai įšalusio butelio, ir autobuso langai buvo apšarmoję, kaip gerai atšalęs stikliukas.

Degtinė, vienas populiariausių pasaulio distiliuotų gėrimų (greta viskio, romo ir tekilos) yra apsuptas daugybės mitų ir nesusipratimų.

Kuriai tautai priklauso? Daugumos nuomone – rusams, tačiau, pavyzdžiui, lenkai į užsienį jos šiandien eksportuoja nepalyginamai daugiau, ir žymiai geriau žinomi garsiomis degtinės rūšimis, tokiomis, kaip „Wyborowa“ arba „Belvedere“.

Kokia degtinė geriausia ir švariausia? Nuo kurios mažiausiai skauda galvą kitą rytą? Čia irgi daugybė nuomonių. Pasiekusios tam tikrą kainą, visos degtinės rūšys pakankamai gerai išvalytos. O galvą skauda ne nuo paties etilo alkoholio – galvelę plėšiantį skausmą sukelia dehidracija, skysčių netekimas (todėl užsigerti vandeniu – labai gera mintis) ir pagirias sukeliantys priedai, dažniausiai dėl netinkamo išvalymo.

Nereikia pernelyg tikėti istorijomis apie „revoliucinius valymo būdus“, „penkiagubus anglies filtrus“, „unikalų valymą itin žemoje temperatūroje naudojant pažangiausias XXI amžiaus technologijas“. Viskas žymiai paprasčiau. Kaip pažymėjo vienas amerikiečių žurnalistas, dabar brangios degtinės filmuojamos per viską, išskyrus galbūt deimantus. Anglis, sidabras, medis, smėlis, marmuras, pienas, kiaušinių baltymai – viskas filtravimui, viskas tam, kad iš etilo alkoholio būtų išvalytos priemaišos.

Anglis kaip filtras naudojama jau seniai, tam ir aktyvuotos anglies tabletės, kurios geriamos apsinuodijus, kad sutrauktų, kaip kempinė, visą brudą. O pienas ir kiaušinių baltymai – natūralūs (nors ir labai brangūs) baltyminiai filtrai, „rišantys“ prie savęs priemaišas, o labiausiai – fuzelį, angliavandenilių fermentavimo šalutinį padarinį, aštriai kvepiantį bloga degtine.

Bet technologinio stebuklo čia jokio nėra. Degtinę tiesiog reikia gerai išvalyti. Tai nėra labai sunku, ir net brangiausios degtinės, kainuojančios šimtą litų už butelį, gamyba kainuoja tik nedidelę dalį tos sumos, kurią mokate parduotuvėje. Visa kita – tik mitas, tik įvaizdis, tik svajonė. Kaip kvepalai, kurių kainoje reklamos išlaidos dažnai sudaro didžiausią dalį, taip ir brangiosios degtinės yra daugiau tik troškimų pardavimas.

Garsiausioji šių laikų „itin brangi“ degtinė (žurnalistų sugalvotos „Super Premium“ kategorijos – prie jos skiriamos degtinės, kainuojančios virš 40 dolerių už litrą), jau tapusi klasika, prancūzų „Grey Goose“. Ši pilkoji žąselė kliuksi skaniai, yra neįkyri, bet „akluose“ degustavimuose retai kada gauna išskirtinius balus.

Aklieji degtinės degustavimai, kur nugalėtojai keičiasi vietomis, vos ne kaip Euroviziją laiminčios šalys, dar kartą įrodo tik tai, ką sako visi degtindariai: kuo geresnis, brangesnis šis produktas, tuo jis panašesnis į kitus brangius produktus. Tuo degtinė skiriasi nuo viskio ar konjako: skonio skirtumai labai maži, kad ir kaip apie „unikalų“ skonį trimituotų gamintojai.

Žinoma, jei degtinė yra grūdinė, o ne iš bulvių arba, gink Dieve, runkelių. Kai rusai giriasi, kad tik jų šalyje gaminama pati tikriausia, pati tyriausia, pati tobuliausia degtinė, o visokie švedai, suomiai ar amerikiečiai gamina tik „pramoninius surogatus“, aplipintus ryškiomis etiketėmis ir nesuprantančiais tikrosios gėrimo sielos, galima tik kreivai nusišypsoti.

Būtent Rusija kalta dėl to, kad degtinė buvo nuspirta nuo tauraus gėrimo postamento ir tapo proletarų gėralu: kai dėl pakeistos akcizų sistemos degtindariai XIX amžiuje pradėjo daryti degtinę iš bulvių. Bulvinė degtinė, pakeitusi kvietinę tiek Rusijoje, tiek tuose kraštuose, kuriuos Rusija valdė XX amžiuje, yra iš esmės prastesnis gėrimas, turintis daugiau ir sunkiau išvalomų priemaišų, ir daugelio specialistų kaltinamas dėl girtumo, keliančio agresiją, o ne mieguistumą. Prisimenama iš sovietinių laikų „Russkaja vodka“ – populiariausias bulvinės degtinės pavyzdys. Gėrimo receptūroje – ir, žinoma, „GOSTe“, valstybiniame standarte, buvo numatyta šiek tiek cinamono esencijos, kad būtų menkiau jaučiamas bjaurus kvapas.

Kažkada dėl tos pačios priežasties Anglijoje į džiną buvo dedamos kadagio uogos: kad užglaistytų pigiausio gėralo, skirto proletarams, smarvę. Tik nežinia, ar tas cinamonas, kurį Sovietų Sąjunga turėdavo importuoti iš Afrikos tai už valiutą, tai mainais už karinę pagalbą, tikrai visada patekdavo degtinėn.

Daugelis degtinės gamintojų visame pasaulyje į ją prideda truputį cukraus – esą jis gėrimą sušvelnina, padaro labiau aksominį. Kai kur to cukraus yra kiek daugiau, ir galima pajusti net šiek tiek saldumo – ne likerinio, bet vos vos pastebimą salstelėjimo gaidelę, kai šaltas gėrimas nudegina burnos ertmę.

Pagaliau priėjau prie pagrindinio klausimo: ar degtinę reikia gerti šaltą kaip ledas, ar tik atšaldytą? Atsakymo nėra. Ieškojau internete, ieškojau knygose – nuomonės pasiskirsčiusios po lygiai. Žinau tik tiek, kad pašaldyto gėrimo šalininkai yra labai karingai nusiteikę „-20^oC brigados“ atžvilgiu.

Girdi, tokia temperatūra užmuša bet kokį skonį, nepajusi nieko, tik produkto gadinimas. Apie šaldymo ydingumą kalba ir daugelio degtindarių technologai.

Nenorėčiau sutikti: geriant nedideliais gurkšneliais net ir labai šaltą degtinę, ji spėja sušilti pakankamai jau burnos ertmėje, o poskonis puikiai jaučiamas jau nurijus: alkoholis išdžiovina seiles ir sujaudrina skonio receptorius, todėl subtilias nateles galima lengvai pažinti.

Be to, jei netikite, kad galingas šaldymas nekenkia degtinei, imkite butelį kokio nors pigiausio birzgalo ir šaldykite nors iki Jupiterio paviršiaus temperatūros – net ir mažiausiai patyręs ragautojas pajus, kad geria brudą.

Pagaliau, šiltos – ar pošiltės – degtinės, dar ir kai kada patiekiamos didelėje viskio taurėje (tikras siaubas – padidina garavimo plotą) pirmiausia pajusite etilo alkoholio garų kvapą. Nežinau, kad jį pavadintų maloniu. To kvapo kuo mažiau, tuo geriau – mažas stikliukas sumažina garavimą, o kuo šaltesnis gėrimas, tuo menkiau garuoja.

Didžiausias malonumas, kurio netenka vos pavėsintos degtinės ragautojai – tai kylantys nuo nežmoniškai įšalusio butelio garai ir gėrimas, tingiai ir dusliai kliuksintis, kaip alyva. Vien dėl šito vaizdo, garso ir pojūčio velnio lašus verta labai atšaldyti, iki Arkties temperatūrų, kad butelis nudegintų šalčiu, paėmus į ranką.

“Vyno žurnalas”, 2008 m. birželis