Pasaulinis atšilimas: XXI amžiaus baubas

Šis straipsnis beveik prieš metus buvo pasirodęs “Istorijose”. Dabar būčiau parašęs dar stipriau, ypač kai už langų balta, balta, kur dairais. Bet ištraukti, manau, verta. Nuotrauka: Valdas Vilūnas. 

Jaučiuosi, lyg būčiau pavėlavęs parašyti šį straipsnį. Klimato kaita jau nebėra madingiausias turtingojo pasaulio saviplakos ir atgailos įnagis. Šalčiausia per kelis dešimtmečius praėjusi žiema ir žadamas „laikinas“ atvėsimas skeptikams suteikė drąsos. Bet pakalbėti apie šią visuotinę isteriką, apie laikiną protų užtėmimą Vakaruose – tikrai verta.

Aš nenoriu šiame straipsnyje pradėti naujos diskusijos „už ir prieš“ – tų kalbų per kelis pastaruosius metus buvo daugybė, jos įkaisdavo iki žiežirbų ir visos pusės, joms pasibaigus, visos pusės likdavo įsitikinusios savo teisumu.

Spaudoje ir internete – tūkstančiai mokslinių ir ne tokių mokslinių straipsnių, kreivių, schemų ir nuotraukų, kurios man nieko neįrodo, nes jos visos tarnauja jau susigulėjusiai galvoje minčiai, kaip ir šimtus kartų per televiziją rodomas krintantis į jūrą Antarktidos ledo luitas, kuris tikintiems katastrofa patvirtina jų tikėjimą. Jie nenori girdėti, kad Antarktidoje ledai lūždavo ir krisdavo nuo tų laikų, kai atsirado tas žemynas. Ledynai traukėsi ir plėtėsi tūkstančius metų.

Aš ne apie pačią klimato kaitą noriu pakalbėti. Mąstau apie protų sušilimą: žinia, pasėdėjus per ilgai atokaitoje, pirma apima mieguistumas, o paskui pradedama nusišnekėti, kaip nuo kelių alaus bokalų.

Galiu Tau pažadėti, skaitytojau: „žmogaus sukurtą klimato kaitą“ mūsų vaikai ir jų vaikai prisimins, šypsodamiesi ir atlaidžiai linguodami galvas: ko tik praeityje tie senukai neišsigalvodavo. Žinoma, tuomet žmonija bus išsigandusi jau ką nors kito. Pavyzdžiui, tai, kad pasaulyje per daug medžių, ir jų šaknys gali suskaldyti žemės plutą, kuri dideliais gabalais atskils ir išskris į kosmosą. Arba susirūpinę matuos jūros druskingumą ir sakys, kad reikia riboti paplūdimiuose besipliuškenančių žmonių skaičių, nes nuo jų šlapimo jūra pasidarys tokia sūri, kad joje neliks nei žuvų, nei moliuskų, užaugs milžiniški druskos kalnai, iš kurių susidarys druskos salos vandenynuose.

Nesąmonė? Gerai būtų. Bet visos nesąmonės iš praeities, kurias mes šiandien prisimename, kažkada buvo priimamos labai rimtai.

Kai viduramžiais Europoje degino raganas ant laužo, ryškiomis liepsnomis traškėjo malkos, o miestų aikštės aidėjo mirštančiųjų riksmais, niekas negalvojo, kad čia spektaklis ar pramoga, „pasilinksminsime ir eisime namo“. Ne. Labai rimtai manė, kad kovoja su tikru blogiu, tikra grėsme. Ir šiandien Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, atokiuose kaimuose kartais būna sugaunamos raganos – ir tiems, kas rengia susidorojimus su jomis, ir tiems, kas juose dalyvauja, visai neatrodo, kad jie užsiima kažkokia neracionalia veikla. Atvirkščiai, jiems tai rimtas renginys, tikra priemonė. Kova su negerovėmis.

NAUJŲJŲ LAIKŲ VIDURAMŽIŠKAS MASTYMAS

Sakysite – Užkalni, nevykęs rašytojau, gal geriau toliau pasakok apie šiltas jūras, tirštus Sicilijos vynus ir samanotus Japonijos akmenis, bet nesikišk ten, kur nieko nesupranti. Juk daugelis mokslininkų sutaria, kad klimato atšilimą sukėlė žmogaus veikla? Ar ne?

Atsakau: pasidomėkite, ką tie patys mokslininkai – dažnai iš tų pačių universitetų – yra gynę ir kaltinę per kelis šimtus metų. Džordaną Bruną degino ant laužo Romoje tik vos daugiau nei prieš keturis šimtmečius – jo mintys apie žemės sukimąsi buvo skandalingai nepriimtini to meto šviesiausiems mokslo protams.

Paklauskite, jei kada nors sutiksite jį aname pasaulyje, ką galvojo Galilėjus apie tai, ką jis gali pasakyti apie to meto mokslo vyrus. Tuomet irgi būta „konsensuso“, kad saulė sukasi aplink žemę.

Mokslo istorija nusėta tiek fantastiškais atradimais, ir tragiškais paklydimais. Kiekvienas žingsnis į priekį apkarstytas gėdingomis ir šiandien juokingomis teorijomis. Dar tik prieš šimtą metų – skaitytojau, tada dar buvo gyvi Tavo proseneliai – medicinos specialistai absoliučiai garantuotai, pagrįstai ir argumentuotai sutarė, kad onanizmas sukelia aklumą, delnų plaukuotumą, venerines ligas ir epilepsiją.

Žmonės per savo istoriją išmoko daug ko; mokslas daug ką suprato, tačiau beviltiškai nepakitęs liko vienas sugebėjimas: įsikandus kokią nors teoriją, mikliai surankioti faktus, kurie ją patvirtintų, ir užsimerkti į bet ką, kas tos teoriją galėtų paneigti.

Bet, skaitytojau – sakysi, klimato kaitos žmogiškąją prigimtį pripažino net Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija. Tikrai taip. Tik toji komisija yra apskritai net ne mokslininkų, o politikų susirinkimas, ir dar ne pačioje garbingiausioje pasaulio organizacijoje – Jungtinėse Tautose.

Kodėl taip sakau? Ogi prisimink, kiek, pavyzdžiui, ta Jungtinės Tautos prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės. Atsakymas: nė kiek – tik trukdė, kiek galėdamos, pagal Rusijos nurodymus.

Pagalvok, kiek gerbtina yra organizacija, kur Libijai – pasiūlytai daugelio apsivogusių, praskolintų ir badu marinančių savo tautas Afrikos valstybių – buvo suteikta teisė pirmininkauti Žmogaus teisių komisijai? Kiek pasitikėjimo kelia forumas, kur puspročio kolūkiečių diktatoriaus valdoma Baltarusija turi tokį patį balsą, kaip ir civilizuota Danija ar Japonija?

O mokslininkai – net ir patys sąžiningiausi – tik seka paskui užsakymų pinigus. Čia muziką užsako daugiausia vyriausybės, mokesčių mokėtojų pinigėlius dosniai dalinančioms madingiems tyrimams. Keletą metų pasaulyje ekologams, klimato specialistams, nebuvo daugiau žadančio – ir pelningesnio – tyrimo objekto, nei klimato kaita.

KALTĖS KULTAS

Vakaruose, kur senbuvių tarpe religija užima vis mažiau vietos, kur vis mažiau laiko ir minčių skiriama net ir tokioms šventėms, kaip Kalėdos ar Vėlykos, kur vaikai gimsta retai ir tėvams jau sulaukus brandaus amžiaus – ten sielose atsirado tuštuma, ir tą tuštumą reikia užpildyti.

Net ir labiausiai racionalus, užsiėmęs rimtais darbais, išsilavinęs Vakarų gyventojas, iš aukšto žiūrintis į „prietarus“, širdies gilumoje geidžia kažko, kas imtų jį už rankos ir vestų paskui. Jis nori (nors niekada neprisipažins) kokios nors mistikos, kokios nors paslapties ir didelio misijos, pareigos suvokimo.

Pareigos ir misijos suvokimo – bet geriausia tokio, kuris pernelyg neapsunkintų ir leistų toliau gyventi vakarietiškoje prabangoje, vakarais žiūrėti filmus dideliame ekrane ir valgyti ledus.

Geriausiai tokio, kuris nelieptų važiuoti kur nors į Afrikos džiungles, kaip tai darė XIX amžiaus misionieriai, ir gyventi ten be patogumų, be elektros, be vandentiekio ir kanalizacijos – nešant tikėjimą, kol paties nenusineš maliarija ar geltonasis drugys.

Geriausiai tokio, kur galima būtų pačiam truputėlį prisidėti prie veiklos ir karštai (ne truputėlį, o labai smarkiai) niekinti neprisidedančius – taip pat, kaip viduramžiais persekiojo eretikus, nes tingus protas ir mažas žmogelis nesugeba mylėti, tikėti ar džiaugtis be neapykantos. Jo širdelė per maža ir per silpna, o smegenys labai nepasitikinčios savo jėgomis, kad galėtų patirti šviesus ir teigiamus jausmus, neparyškintus tamsaus šešėlio. Jam negana pačiam eiti tiesiu keliu – jis nori, kad dar būtų nubausti tie, kas tuo keliu nenori eiti.

„Pasaulinio atšilimo“ panika šiam tikslui tiko kuo puikiausiai. Pirmiausia, ten yra aiškios blogio jėgos – godus pasaulinis kapitalizmas ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė („nenori pasirašyti Kioto protokolo“ – nors retai kuris kaltinantis išmano, apie ką tas protokolas, arba žino, kad ne vien baisusis prezidentas Bušas atsisakė jį pasirašyti). Žiūrėkite, turtingasis, išsivystęs pasaulis sudaro vos dešimtadalį ar kiek daugiau pasaulio gyventojų („auksinis milijardas“), o visa tarša per juos. Taip galvoti ir lengva, ir patogu.

Nesvarbu, žinoma, kad atsilikęs pasaulis teršia ne mažiau, o skaičiuojant pagaminamoms prekėms – žymiai daugiau. Turtinguosius, su jų dangoraižiais, didžiuliais lėktuvais, cigarais dantyse, erdviais namais ir dideliais automobiliais taip saldu kaltinti, jie yra lyg pasakos dalis – nuo vaikystės pažįstamos, pasakos apie turtingąjį blogį ir taurųjį skurdą.

LĖKTUVAS – KAIP SENŲJŲ LEGENDŲ DRAKONAS

Naujojo tikėjimo liturgijoje daugiausiai keiksmų ir atsižegnojimų teko keleivinei aviacijai. Nors lėktuvų tarša sudaro tik mažytę dalį visų dujų, kurios patenka į žemės atmosferą, bet lėktuvas – tviskantis, didžiulis, garsus – buvo toks tobulas turtingo vakarietiško gyvenimo būdo simbolis (geresnis, nei automobilis, kuris jau seniai nėra vien tik Amerikos liaudies masėms prieinama prabanga), kad didžioji dalis žaliųjų protestuotojų ir medžių bučiuotojų sugužėjo su savo plakatais būtent į oro uostus. Jų tėvai kažkada panašiai blokavo naujų kelių statybas ir mojavo plakatais ir transparantais apie Motinos Žemės išniekinimą. Greitai miestuose nebebus kuo kvėpuoti, pasaulis uždus ir bus sutraiškytas šių šlykščių geležinių skėrių, kažkada kalbėjo šių dienų ekologinių triukšmadarių gimdytojai.

Žinia, viskas išėjo ne taip. Net ir didėjant pasaulyje ratų skaičiui, jų tarša sparčiai mažėja, nes automobiliai vis tobulesni, taupesni, ir lengvesni. Todėl šiandien žalieji nelabai mėgsta juos minėti – grėsmingos statistinės kreivės ten niekaip nesigauna, nebent apverstum jas žemyn galva.

Todėl pulti lėktuvus yra madinga, nes yra kuo gąsdinti. „Jei taip plėsis aviacija, po dvidešimties metų skrydžių kiekis gali išaugti kartis kartus,“ sako ekologai – tiesa, nelabai ką turėdami atsakyti į paprastą argumentą: jei Londone šiandien yra penki oro uostai, ir visi beveik pilnai apkrauti, ar tai reiškia, kad po tuomet Britanijos sostinėje Londone bus dvidešimt oro uostų? Ir ar tai reiškia, kad vidutinis anglas, šiandien skrendantis atostogauti maždaug pusantro karto per metus, tuomet turės šešias atostogas per metus? O kas tada dirbs? Juokinga. Daugumas susirūpinusių argumentų sprogsta taip pat paprastai, kaip muilo burbulai.

Kelionės oru tikrai auga. Nemaža žmonijos dalis būtent į lėktuvus šiandien pirmą kartą lipa taip, kaip po Antrojo Pasaulinio karo Amerikoje ir atsigaunančioje Europoje lipo į asmeninius automobilius. Žmonių mobilumas dar kartą pasikeitė. Vasarnamį galima nusipirkti už poros tūkstančio kilometrų – ir ne tik turėti, nei ir juo patogiai naudotis savaitgaliais. Tūkstantis kilometrų – pusantros valandos kelio.

Bet grėsmė pasauliui? Daugiausiai tik sunerimusių ir kaltės karštligės kankinamų žmonių galvose. Todėl avialinijos pardavinėja, kaip viduramžiais šventi žmonės be skrupulų pardavinėjo lengvatikiams indulgencijas (gali būti nuodėmingas, nueik ir nusipirk už kelias monetas atleidimą) – dabar tinklalapiai, parduodantys bilietus, po jų siūlo įvairius „žaliuosius kreditus“, „atmosferos taškus“, kurie skiriami įvairioms gamtos apsaugos organizacijoms, ir pastarosios, girdi, kompensuos mūsų planetai jūsų neatsakingo skraidymo pasekmes. Čia pat galite sumokėti vieną kitą dešimtį dolerių, o mes už jus pasirūpinsime gamta.

Tai ne daugiau, ne sąžinės nuraminimo tabletės, bet daugelio žmonių, kurie Vakaruose noriai tiesia rankas prie šių vaistų buteliukų, negalima kaltinti.

KALTĖS RELIGIJA

Mažai kas sugeba atsilaikyti prieš visuotinę psichozę. Atsiversk šiandien bet kokį laikraštį Amerikoje ir Vakarų Europoje, ir užplūsta tokia pūliuojančios kaltės, atgailos ir nevilties lavina, kad belieka tik stebėtis, kaip daug apie save mažyčiai žmonės įsivaizduoja. Žmonija pasaulyje gyvena tik akimirką, žemė gyveno milijonus metų iki žmogaus atsiradimo ir gyvens milijonus metų po to, kai žmonių pasaulyje nebeliks, nes augo ir nyko ne tik dinozaurai ir milžiniškieji asiūkliai – rūšys dingsta ir atsiranda visą laiką. Taip yra ir buvo ir žmogui gyvenant Žemėje, ir iki jo atsiradimo.

Visos mūsų „Raudonosios knygos“, visi dejavimai dėl prarastos gėlytės arba tigro arba plaštakės, amžinybės prasme, yra tik nepastebimos dulkelės. Kažkada ir mus prisimins, kaip išnykusias rūšis, kurios rašė ir skaitė štai tokius žurnalus, kaip „Istorijos“, parašytas kalba, kuri tuomet jau bus nebesuprantama.

Bet šiandienos žmogus viską mato kitaip. Jam atrodo, kad viskas eina blogyn – ir tik dėl jo kaltės. Todėl atsipirkimų už atostogų kelionę lėktuvu nebepakanka – o ne, šiuolaikinis kaltės kamuojamas (o iš tikrųjų – iš gero gyvenimo nebežinantis ką išsigalvoti, nes raškažis šikną drasko, kaip kitados sakė mano močiutė) Vakarų inteligentas turi sau nusistatęs visą Ekologinės Dorybės programą. Ji jam padeda jaustis teisuoliu, kuris rūpinasi gamta, planeta ir savo palikuonimis, ir iš aukšto baisėtis ir bjaurėtis tais, kurie nesukioja pirštuose XXI amžiaus rožantėlio karoliukų.

Parduotuvės maišelius jis naudoja keletą kartų – arba apskritai nusiperka daugkartinį grubios ir ekologiškai košerinės medžiagos krepšį (kurgi ne: tokiais pat krepšiais nešinos fotografams pozuoja Londono ir Los Andželo įžymybės, taip pat besirūpinančios savo įvaizdžiu; ant madingiausiojo iš jų užrašyta „Aš ne plastikinis maišelis“, ak, kaip sąmojinga ir žavu!“). Taip taupo žaliavas ir kovoja su tarša.

Automobilį jis nusiperka kiek taupesnį, nei vidutinis (nebūtinai patį taupiausią ir mažiausią, nes juk reikia važinėti patogiai). Visų kelionių automobiliu atsisakyti nežada: jam automobilis būtinas dėl ypatingų gyvenimo aplinkybių (t.y., sporto salė už pusantro kilometro, pėsčias neisi). Tačiau, mūsų inteligento nuomone, būtų labai gerai, jei automobilio atsisakytų kiti (jiems tiesiog nėra taip būtina važinėtis savo transportu).

Indelius nuo jogurto ir nuo grietinės jis kruopščiai išskalauja, prieš išmesdamas į specialų perdirbimo konteinerį. Daugelis tų konteinerių išverčiami į tuos pačius sąvartynus už miesto, kaip ir kitos šiukšlės – jie pastatyti ten ne tik mūsų turtingojo gamtos draugo, bet ir savivaldybės sąžinės nuraminimui, vykdant visokius nacionalinius ekologinius planus, vyriausybės pažadėtus prieš rinkimus.

Tas pats jogurtas, kaip ir kitos prekės, yra kruopščiai atrenkamos „vietinės“ – nes labiau nei moterų vienuolynų viršininkės baiminasi atvykstančio sodininko ar mūrininko, žaliojo rūpestėlio tarnas bijo baisiųjų „maisto mylių“, tai yra, iš tropikų ir tolimųjų žemynų atskraidinamų vaisių, krevečių ar pupelių. Jam nė motais, kad daugiausia kuro sudeginama ne tuos produktus atvežant, bet pirkėjams keliaujant į parduotuves jau savo mieste – nekreipkime į tai dėmesio, nes „vietos maisto“ išpažinimas labai svarbus naujojoje religijoje.

Žymiai svarbesnis, nei iš mados jau išeinantis „teisingos prekybos“ vajus. Ši – jau beužgęstanti religija – kvietė savo pinigais remti tolimų šalių ūkininkus. Dabar dėmesys šiam projektui nublanko – artimiausias morkas auginantis daržininkas pasidarė mielesnis už tolimosios Gvatemalos kavos plantacijų fermerį. Taip keičiasi dorybės supratimas ir labdaros mados.

TAIGI KĄ DARYTI?

O ką pats siūlai, Užkalni? Daugiau teršti? Kenkti gamtai? Naikinti gyvūnus?

Nieko panašaus. Man rodos, galima elgtis atsakingai ir dorai ir kartu neprarasti sveiko proto. Jei leidžia kišenė, keliauti kuo daugiau, nes gyvenimas trumpas. Vairuoti, kai mieste ne per didelis kamštis, ir kai prie vairo dar galima patirti kelionės malonumą. Nedaryti iš kasdienės buities – iš šiukšlių konteinerių, jogurto indelių ir itin taupių lempučių – religijos.

Verčiau susirasti kokį nors kitą sąžinės nusiraminimą – taurę vyno, gėlininkystę, knygą arba telefono skambutį seniai pamirštam draugui.

O atšylančiu klimatu galima džiaugtis – gal bus šiltesnės dienos, ir gal Nidoje bus šiltesnis vanduo, o birželyje miškuose greičiau prisirps žemuogės. Geros vasaros.