Praėjo metai nuo Aleksandro Litvinenkos nužudymo, nunuodijus jį Londone radioaktyviuoju poloniu.
Byla aklavietėje, pagrindinio įtariamojo Britanijos prokuratūra apklausti negali – jis Rusijoje ir keliauti į Angliją neketina.
Galima sakyti, skandalas baigtas, viskas užmiršta ir bus atiduota į archyvą?
Nieko panašaus. Litvinenkos mirtis ir metai po jos yra reikšmingi ne tik dėl žmogiškosios reikalo pusės.
Aleksandras Litvinenka tapo dideliu tašku keliolika metų trukusioje pasakoje apie tai, kaip Rusija negrįžtamai pasikeitė, apie tai, kaip Gorbačiovas, o paskui Jelcinas ją ištraukė iš komunizmo klampynės ir už ausų išvilko į normalų pasaulį, ir civilizuotą tautų šeimą.
Ši istorija baigta. Atverčiama nauja knyga, ir kaip išblyškęs plikagalvis mirštantis Litvinenka ligoninės lovoje, į mus žvelgia apšarmojęs, ledinis ir niūrus naujo Šaltojo karo puslapis.
Pasaka buvo graži: perestroika, laisvėjantys žmonės, nebijantys nei tankų, nei desantininkų, nepavykęs pučas, Jelcinas ant šarvuočio, laisvos kelionės rusams po pasaulį ir truputį pralaisvintos – užsieniečiams į Rusiją.
Iliuziją stiprino ir Maskvos materialinis žibėjimas, ir geriau sukirpti buvusių gebistų kostiumai.
Rytų Europos satelitai ir kažkada pavergtos Baltijos šalys įstojo į NATO ir į Europos Sąjungą, ir taip norėjosi sakyti – senosios Rusijos nebėra, jos nebebus.
Rytų Europos satelitai ir kažkada pavergtos Baltijos šalys įstojo į NATO ir į Europos Sąjungą, ir taip norėjosi sakyti – senosios Rusijos nebėra, jos nebebus.
Daugelis taip ir sakė, ir patys save tikino, nes šviesi viltis visada maloniau, nei niūri realybė.
Net tuomet, kai Vladimiras Putinas pradėjo neskubėdamas vieną po kitos išjunginėti nepriklausomas televizijas, kai nebeliko pašiepiančių laidų su Putiną ir jo draugus vaizduojančiom lėlėmis, o paskui net ir laidų su paršeliu ir kiškučiu, kurie jau tik užuominomis juokėsi iš rėžimo, kai buvę pramonės magnatai persirengė kalėjimo drapanomis arba spruko iš šalies, kai buvo atgaivintas sovietų himnas ir iš pradžių nedrasiai, paskui atvirai pradėtas šlovinti Stalinas – net ir tada buvo daug žmonių, kurie stengėsi matyti šviesiąją proceso pusę.
Prie Jelcino nebuvo tvarkos, sakė jie. Naujas šeimininkas nori truputį apsitvarkyti, na, galbūt kiek per įtariai žiūri į žiniasklaidą, gal pernelyg mėgsta konfrontuoti, bet tai smulkmenos.
Apsitvarkys, girdi, Rusija truputuką ir galės vėl eiti tiesiu keliu į klestėjimą ir demokratiją.
Tie, kas abejojo Rusijos geležinio kumščio instinktu, buvo nurašomi kaip Šaltojo karo dinozaurai, į viską žiūrintys pro praeities akinius.
Metai, praėję po Litvinenkos mirties, atgaivino beveik visus ir parodė, kas yra kas.
Net ir liberaliausias ir jautriausias Vakarų kairuolis su neklusnia plaukų sruoga ant kaktos ir margų karoliukų apyranke ant rankos, pasisakantis prieš policijos brutalumą ir sakantis, kad „kalėjimas – ne atsakymas“, akimirksniu pasikeičia, kai narkomanas primuša JO žmoną ir atima iš jos rankinuką.
Net ir liberaliausias ir jautriausias Vakarų kairuolis su neklusnia plaukų sruoga ant kaktos ir margų karoliukų apyranke ant rankos, pasisakantis prieš policijos brutalumą ir sakantis, kad „kalėjimas – ne atsakymas“, akimirksniu pasikeičia, kai narkomanas primuša JO žmoną ir atima iš jos rankinuką.
Tas pats atsitiko ir Anglijoje – kai rusai pradėjo ne tik atiminėti turtą iš Sachaline veikiančios britų bendrovės, bet ir nuodyti Londone centre Britanijos piliečius, teoriniai svarstymai „jie žmonės kaip ir mes, jiems tik reikia laiko“ pasidarė nebeaktualūs.
Britanija ir Rusija perėjo prie pažįstamų bendravimo būdų: abipusių diplomatų išsiuntimų, vizų rėžimo griežtinimo ir kaltinimų šnipinėjimu.
Vakarai ir Rusija apsikeitė pažadais buvusiose rytų bloko valstybėse įkurti raketų bazes ir Rusijos pasitraukimu iš įprastinės ginkluotės apribojimo sutarties.
Rusija negailėdama ir tiksliai spiria Vakarams ten, kur skaudžiausia: remdama Iraną ir didindama įtaką Artimuosiuose rytuose.
Net Britanijos žvalgybos vadovas jau nebevynioja žodžių į vatą – Rusija, sako jis, dabar čia vykdo žvalgybinę veiklą, kurios apimtis nenusileidžia šaltojo karo laikų rekordams.
Santykiai tarp buvusių Šaltojo karo priešininkių tokie patys blogi, kaip Leonido Brežnevo laikais.
Tai ne atsitiktinumas.
Tai buvo neišvengiama: Rusijos ir Vakarų interesai – dažnai priešingi. Tai kova dėl įtakos sferų pasaulyje, kova dėl dominavimo, dėl energijos išteklių.
Tokia kova, deja, kovojama šiurkštesniais būdais, nei mokslininkų debatai ir negu apsikeitimas liaudies šokių ansamblių vizitais.
Niekas nesako, kad naujas karas – net ir šaltasis – tai labai gerai.
Bet turbūt geriau nei iliuzijos apie taiką ir draugystę, kai nei taikos, nei draugystės, nei gerų norų nėra, ir, tikriausiai, būti negalėjo.
4 Comments
Tipiskas penktosios kolonos atstovo rasinys – izuli nepridengta provokacija. Kada Uzkalni prikirps saugumas?
Baik tu, Uškalnis per durnas kad būti kagebistu. Greičeusei persigėrė viskio iš ASDA ir dabar kliedi ir ka mato ta rašo.
Rašo ne ką mato, o apie ką Edward Lucas knygą išleido: “The New Cold War: The Future of Russia and the Threat to the West”.
Tai autorius ne tik pedryla, bet ir plagiatorius?!