Žiniuonių žolelės. Bobučių receptai. Senoviniai gydymo būdai. Liaudies patarlės. Ką apie juos rašysiu? Ogi štai ką: atėjo laikas dar vienai šventai karvei būti nuvainikuotai. Žalmargės vardas šiandien – liaudies išmintis. Jos didžiausias karvašūdis – įkyrus, nenutylantis mitas apie mūsų tautinį gudrumą ir pranašumą prieš visą likusį pasaulį.
Kažkada Jonas Strielkūnas rašė eilėraštyje: „Lietuva su pagonybės mitais“. Kad tik su pagonybės mitais, būtų gerai. Jeigu kalbėtume apie vaidilutes, Pilėnus ir žalčių karalienes, dar būtų nieko. Bet mes nenutildami pliurpiame (ypač, atrodo, vyresnioji karta) apie tai, kad liaudis viską išmano geriausiai.
Tik paminėk kokį kosulį, čiaudulį ar sąnarių skausmą. Greičiau, nei spėsi atsikrenkšti, kas nors tuojau pareikš: „Geriausias vaistas – liaudiškas: sutrink česnako su medum, iškočiok su lašiniais, užbarstyk pipirų ir virk tris valandas degtinėje, gerk nuovirą tris kartus per dieną, kitą rytą būsi sveikas“. Ir dar būtinai pridurs: „Tik neryk tų tablečių – sintetika!“
Žolelių gydytojos, anksčiau gaminusios čiobrelių arbatas arba šalavijų nuovirus, dabar adoruojamos kaip „žiniuonės“ (žodis iš pasakų – turbūt reikia įsivaizduoti, kad savo slaptus receptus jos sukuria tamsiuose urvuose, kur dulksvai šviečia žvakės, sulipdytos iš viduramžių vaško, ant lentynų – kaukolės, o dideliuose stiklainiuose – spirituotos rupūžės bei buteliai su juodų ožių krauju).
Tiks bet kas, nors ir žvirblio spiriukas, raugintas barsukų piene, – kad tik ne mokslininkų sukurtas vaistas. Ten tik „sintetika“. Sintetiką ryja kvailiai. Protingiems – slaptos, liaudiškos priemonės. Kaip politikoje alpėjama dėl dar vieno slaptų receptų gelbėtojo, nuo kalbėti nesugebančio lakūno sutrauktais žandikauliais iki stačiatikius artimajame užsienyje globojančio suvirintojo, taip ir paprastame gyvenime kai kuriems suaugusiems lietuviams nieko nėra geresnio už pasaką.
Kiekvienas nori tikėti, kad žino slaptą takelį – ir girių paslaptis pažįsta, ir medžių kalbą supranta. Ir tuomet prasideda gyrimasis kitokia, slapta išmintimi, kuri mus iškelia į išrinktųjų tautų lygį. Vidutinis statistinis lietuvis yra šventai įsitikinęs, kad jo gentainiai minta sveikiausiais ir skaniausiais pasaulyje produktais, kuriems lygių nėra, o vakarietiško šlamšto prikimšti vargšai netektų amo, jei jiems kas duotų paragauti mūsų stebuklingo Dievų maisto. Mitas apie stulbinančius mūsų privalumus nėra būdingas tik lietuviams.
Daugelis tautų užsiima tokiais užkalbėjimais, kol galiausiai jais patiki, o patikėjusieji kaip avys bėga paskui reklamos pasakas, kuriomis noriai pildomos etiketės. Lietuviškos dešros gaminamos tviskančia įranga, maišant pakankamai stabilizatorių ir spalvos priedų, kad nebūtų per daug mėsos – bet ant jų lipdomos etiketės apie tai, kaip jos sukurtos „pagal senolių receptus“.
Vargšai senoliai nežinotų pusės sudedamųjų dalių, kurias ten pridėjote, brangieji. Rusiški šampūnai (beje, puikiai perkami ir Lietuvoje) pasakoja apie „babuškas“ žiniuones iš Sibiro gilumos, pagal kurių slaptas žinias neva buvo sukurta receptūra.
Stambiausi italų alyvų aliejaus gamintojai be skrupulų skiedžia butelių turinį pigiausiu aliejumi, plukdomu tankeriais iš Tuniso (mat įstatymai nedraudžia aliejaus vadinti itališku, jei jis nevisas atvežtinis), bet ant etiketės vaizduojamos rausvaskruostės krūtiningos Apulijos gražuolės, rankomis renkančios alyvas į XIX amžiaus krepšius ir spaudžiančios alyvą tarp akmens girnų sename, Antiką menančiame dvare.
Mano mėgstamas klausimas giminėms, pažįstamiems ir visiems kitiems, kas mane šeria nusibodusiais užkalbėjimais apie lietuviško gyvenimo būdo ir medicinos privalumus, būna toks: „Jeigu kvaili amerikiečiai, anglai ir vokiečiai ryja sintetinį maistą, chemines tabletes ir visaip kitaip kvailai gyvena, tai kodėl išmintingieji lietuviai, besišildantys prie šimtmečių aukurų intelekto liepsnos, iškeliauja į geresnį pasaulį vidutiniškai penkeriais metais anksčiau, nei buki mėsainių čiaumotojai?“
Taip pat klausiu visų, kurie negali nustoti kalbėję apie lietuviškos medicinos privalumus (juk visi žinome – kai tik lietuvis gydytojas nuvažiuoja į užsienį, tenykščiai daktarai apsipila ašaromis, trenkia žemėn skalpelius, nusivelka baltus chalatus ir palieka ligonines, nes supranta, kad tokio lygio jie niekada nepasieks; tas pats būna ir su muzikais, ir su statybininkais): „Jeigu mūsų tokia puiki medicina, kodėl mūsų žmonės vaikšto išpuvusiais dantimis, kai jų bendraamžiai Vakaruose baltai šypsosi, ir kodėl 70-metės močiutės iš Vokietijos kaimo keliauja aplink pasaulį ir mokosi tapybos, o mūsiškės jų bendraamžės dažnai susisukusios vos nulipa laiptais?“
Pažįstu žmonių, kurie dievina televizijos ir radijo programas (šiais laikais tokių mažiau), kuriose kalbinamas „tikras kaimo žmogus“. Programai pakanka suklypusios sienos ir pašnekovo, kuris turėtų ne daugiau trijų dantų. Bet koks po alyvomis paremto dieduko vapėjimas vienkiemyje (kartais sunku suprasti, ką sako – reikėtų subtitrų) pasitinkamas pagarbos kupinu atodūsiu: „Kaip išmintingai šneka! Kokie protingi žodžiai!“
Kur ten jau. Jūs geriau jų paklauskit, kelinti dabar metai, ir pažiūrėkime, ką atsakys. O kiekvieno, kas žavisi tokios programos atskleista atmintimi, paprastai paprašau tiesiog pakartoti, kas ten tokio buvo pasakyta? Ligi šiol niekas nesugebėjo.
Jeigu norite man priminti: „Užkalni, ir tu būsi senas kada nors, kas tada juoksis?“ – sutinku, ir tada būkit geri, nevažiuokit manęs filmuoti, bent jau, kol neįstatys man naujo žandikaulio.
Pažiūrėkite į bet kuriuos pasiekimus, kuriais XXI amžiuje didžiuojasi civilizuotos tautos (nekalbu apie gebėjimą vienu mauku išgerti puslitrį degtinės, plikomis rankomis nustumti vikšrinį traktorių arba lakstyti basomis kojomis per žarijas).
Visi tie pasiekimai – dangoraižiai, lėktuvai, greitieji traukiniai, galingi kompiuteriai, revoliuciniai ligų gydymai, mobilieji telefonai ir nago dydžio atminties lakšteliai, talpinantys ištisų bibliotekų informaciją – visi sukurti ne žiniuonių ir ne senolių išmintimi, užrašyta tautosakos rinkėjų, bet išsilavinusių žmonių, kurie studijavo mokslo išmintį, o ne buvo basakojai raganų pameistriai šilo trobelėje.
Atskira šios temos dalis (kad žinočiau, už ką pavadins liaudies priešu) – patarlės ir priežodžiai. Naudojami kaip ginčo argumentai, jie laikomi neatremiamais. Kaipgi kitaip – juk „liaudies išmintis“. Arčiau pasižiūrėjus, dauguma patarlių yra lėkštos banalybės, ne tik viena kitai prieštaraujančios, bet ir dažniausiai naudojamos labiausiai atsilikusiam, tamsiausiam, bukiausiam mužiko mąstymui pagrįsti ir pateisinti.
„Nemesk kelio dėl takelio“ – inercijos ir asiliško užsispyrimo maldelė. „Ko neprivalgei – neprilaižysi“ – taigi numok ranka ir eik drybsoti, nieko nebus. „Aukščiau bambos neiššoksi“ – žinok savo vietą ir nesistenk per daug. Visų vidutinybių šūkis.
„Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą“ – gerbk tėvus, galvijau, nes jie tave dabar šeria; kai nešers, galėsi juos pasiųsti kuo toliau. „Duok durniui kelią“ – tegul daro ką nori, kad tik manęs neliestų. „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ – kažkas kitas viskuo pasirūpins.
Viena patarlė man atrodė ciniška ir bjauri dar vaikystėje (mat jau tada buvau bjaurus vaikas): „Nespjauk į šulinį – gal teks pačiam gerti“. Ar tai tik todėl negalima spjaudyti, kad gali tekti pačiam gerti? O jei tikrai, garantuotai žinai, kad neteks – tada gali gerai atsikrenkšti ir priskrepliuoti? „Še tau, šulinio šeimininke – nebijok, man gerti neteks“. Ačiū liaudžiai už tokią išmintį, bet man geriau kas nors neliaudiško – galbūt sintetinio, bet be spjaudalų.
www.lrytas.lt 2007 m. lapkričio 23 d.
18 Comments
Piktai, bet turbūt teisingai. Vienok… įtikink tu mano močiutę, kad liaudies išmintis nulio verta. Čia tas pats, kas karvę į medį įkelti. Na, jo, su aukštuoju išsilavinimu įmanoma ir tai padaryti, bet tu savaite tą karvę medyje palaikyk. Iš kitos pusės… ne man informatikui apie liaudies išmintį postringauti, kai daugiau nei dvylika valandų prie kompiuterio praleidžiu. Įdomiai rašai. Ačiū.
304. šviesuoliui Užkalniui 02:26 11-24 IP: 78.61.140.13 Su linkėjimais, kad protelis prašvisėtų : ) Artimiausių vaistažolių vaistinių Londone adresiukai: 96 St. John’ s Rd, London – +44 20 79245388, 243 Chingford Mount Rd, London – +44 20 85241819, 45 Station Rd, London – +44 20 85593480. Linkiu pasveikti303. Užkalni 02:23 11-24 IP: 78.61.140.13 negi nieko negirdėjai apie Herbal Medicine in Shakespeare’ s England? HERBAL HEALER ACADEMYTM INC. ?The Scottish School of Herbal Medicine? ir t.t. Tada anglams pats su tokiu požiūriu atrodysi runkelis : )302. nykuma 01:58 11-24 IP: 193.219.64.229 vargsas oi vargsas autorius. bijau, kad teks jam gerti is prispjaudyto sulinio. tokio siauro mastymo zmogeliu dar su ziburiu reik paieskot. o isivaizduoja nezinia ka. labai pavirsutiniska rasliava.301. info ne runkeliui Užkalniui 01:56 11-24 IP: 78.61.140.13 Vėžiu ar kita piktybine liga sergantį pacientą turi nuolat stebėti gydytojas onkologas, o lygiagrečiai galima taikyti ir augalų terapiją, kadangi tai padidina, pavyzdžiui, chemoterapijos efektyvumą ir padeda sumažinti nepageidaujamą jos pašalinį poveikį (dažniausiai stebimas žymiai lėtesnis, priklausomai nuo paciento organizmo, raudonųjų arba baltųjų kraujo kūnelių skaičiaus mažėjimas).Taigi, šių dviejų metodų derinimas gerokai padidina galimybes išgydyti, ar bent jau pagerinti sveikatos būklę, o tuo pačiu prailginti gyvenimą.300. info ne runkeliui Užkalniui 01:55 11-24 IP: 78.61.140.13 Fitoterapija sena kaip pati žmonija – žolininkystė buvo žinoma dar 2000 metų p.m.e. senovės Egipte. Istorija liudija, kad jau Egipto dvasininkai žinojo 900 vaistinių augalų. Pats Hipokratas aprašo apie 300 vaistažolių. Vis dažniau vaistiniai augalai tampa mokslininkų ir visuomenės susidomėjimo objektu. Augantį susidomėjimą fitoterapija iš dalies paskatino ir tai, kad gydant ligas cheminiais vaistais labai dažnai neišvengiama pašalinio poveikio ir net rimtų komplikacijų. Vaistažolių privalumas – tai, kad jas galima vartoti ilgą laiką be jokio šalutinio poveikio. Šiandien vis dažniau galime perskaityti mokslinį straipsnį, kuriame aprašomi gydymo vaistažolėmis metodai, klinikiniai fitoterapijos tyrimai, daug dėmesio skiriama etiologiniams bei patogeniniams veiksniams.
Tipisko “NERUNKELIO” poziuris.
Tik ką pirmą kartą ištryniau komentarą – kažkas buvo įsikėlęs ispaniškai reklamuoti savo blog’o. Keiksmažodžius laikysiu, bet kažkokių šiukšlininkų čia nebus.
Kai paskaitau komentarus ir Atsiliepimus Andriaus U. straipsniuose pamatau kaip skaudu zhmonems priimti realybe.Zoozle LJ
Skaitant ką A. Užkalnis rašo, susidaro įspūdis, kad praeityje yra patyręs rimtą traumą. Galbūt tai sunkios vaikystės arba sovietų sistemos paliktas pėdsakas. Jei pastarasis atvejis, tai tik parodo, kokia ta sistema buvo galinga, kad žmonėms pasireiškia tokie ryškūs simptomai. Nesuprantu, kam taip ekshibicionistiškai užsispyrėliška paauglio maniera demonstruoti savo trūkumus.
Kaip elgiasi baudžiauninkas, patekęs į karaliaus rūmus? A. Užkalnis tobulas pavyzdys. Dvariškiai jį ir toliau laiko baudžiauninku, tačiau jis atsigriebia tarp saviškių, mokydamas juos “karališko” gyvenimo. Manau, kad tokių kompleksuotų lietuvių yra ir daugiau, tik kitiems bent užtenka išminties taip plačiai nesiafišuoti.
bet tik uzhkieteje baudzhiauninkai nesimoko to karalishko gyvenimo ir toliau smirsta savo pelkese ;]
A. Užkalnis, kaip matyti, jau labai daug išmokęs :). Kažkur nuotrauka buvo: juodas smokingas, cigaras. Viskas tvarkoj, kol nepaskaitai straipsnių – pramokusio rašyti baudžiauninko postringavimai ir tiek. Paskaityti įdomu, tik kyla klausimas, kas verčia taip rašyti. Jei rašo nuoširdžiai, tai autorius yra labai nelaimingas.
Atsakau iš karto: mane verčia rašyti mano – atsitiktinai į Vakarus ištrūkusio, kompleksuoto buvusio Lietuvos runkelio – pavydas ir nuoskauda, kad nuvavažiavęs nepritapau, nieko gyvenime nepasiekiau ir tik gailiai stebiu, kaip gyvenimas praėjo pro šalį.Mano nuotrauką su cigaru galima ir dabar pamatyti http://spjauk.blogspot.comTik ten ne smokingas, o paprastas itališkas kostiumas (kadangi esu iš purvyno iškilęs, tai labai stengiuosi pamėgdžioti ir išmanyti aukštuomenės madas; iš jų išmokau ir cigarus rūkyti – nors man Belamoras skaniau).
Uzkalnis – kaip Padleckis prie Smetonos; nosis melyna nuo rusiskos vodkos, sika ant Lietuvos ir tuoj vaziuos maskoliska saule parsivezt.
Užkalni, tu apgailėtinas. Užuojauta
Menkysta, kokiu reta. Uteletas parsidavelis komunistams, kacapams ir oligarchams.
visiškai sutinku. tačiau yra ir papildoma tiesa – eik su visais, galvok kaip visi – būsi ne su visais, o už visų. o šiaip šalyje, kuri save nominuoja „Marijos žeme“ – taip ir turi būti :)Liux straipsnis.
Ar čia tas Užkalnis, kur per Jedinstvos televiziją žinias skaitydavo? Nekenčiu parsidavėlių, lojo iš Vilniaus, dabar loja is Londono. Kur žiūri mūsų saugumas.
Pati per radija girdejau, kai E.Šimkūnaitė taip atsake i klausima apie ramuneliu arbata:”Rykit, rykit ramuneliu arbata, kol inkstus ismysit.” Visu nauju vaistu poveikis yra tiriamas kartais net 10 metu, pries isleidziant i masine apyvarta. Ne visi zmones i ta pati vaista taip pat reaguoja: vieniems buna salutinis poveikis, kitiems – ne. Dauguma atveju vaistas duoda daugiau naudos, nei salutiniai efektai padaro zalos. Tuo tarpu zoleliu salutinis poveikis beveik nezinomas. As irgi mokslinius straipsnius skaitau.Dar reikia tureti omeny placebo efekta. Daug ligoniu pasijunta geriau vien del to, kad yra isitikine vaisto ar zoleles veiksmingumu. Pati silpnu tirpios kavos tirpalu esu isgydzius vaiku skrandziu skausmus. Oh, the power of suggestion!Taip, zmones nuo senu senoves gydesi zolelemis, bet vos pries 60 metu nustojo mirti nuo menkiausio ibrezimo sukeltos infekciju.
Labai nudžiugino tetos Henkos komentaras. Džiugu, kad yra žmonių skeptiškai vertinančių augalines arbatas, idant tokiose arbatose praktiškai neįmanoma nustatyti veikliosios medžiagos (medžiagų) kiekį (pagrinde dėl masės nevienalytiškumo), ypač kai tokią arbatą sudaro keliolika augalų. Todėl ir prognozuoti tokių arbatų poveikį labai sunku, o pagerėjimą jas vartojant, teisingiausia sieti su placebo poveikiu.Pagarbiai.
http://markonzo.edu http://forums.pmy.myclassifiedsite.com/members/Carpet-Tiles.aspx http://blog.bakililar.az/carpettiles/ brucella ndokayi http://www.giantstep.net/account/profile/53265/2/ http://blog.bakililar.az/mohawkcarpet/ blood http://blogs.opisnet.com/user/Profile.aspx?UserID=10515