Britanijos konservatorių lyderis Davidas Cameronas paminėjo Lietuvą ne visai draugiškame kontekste.
Jis kalbėjo galbūt apie vienakojes lietuves lesbietes, o gal (kaip jam pačiam atrodo) apie vienakojus lietuvius šokėjus.
Šiaip ar taip Lietuva įsižeidė kaip ir kiekvieną kartą: pirma „Delfi“ komentaruose, o paskui jau Lietuvos ambasadorius, prisimindamas šlovingą tradiciją (kai Melas Gibsonas buvo sarmatijamas dėl „aštriadančių lietuvių“), graudena mūsų trispalvės istorijos bei imperijos griovimo prisiminimais ir prašo pasiaiškinti.
Būtų galima tikėtis, kad normali, sveika, savimi pasitikinti tauta nusišypsotų ir numotų ranka. Ir pamirštų šį pasakymą taip, kaip jį jau spėjo pamiršti Britanijos žiniasklaida.
Bet ne, mes ne tokie. Mes nervingi ir isteriški, jautrūs kaip spuogus užsipudravusi ir tirštai laku plaukus susipurškusi septyniolikmetė panelė prieš šokius, nuolat bandanti suprasti, kas į ją ir kaip pasižiūrėjo, ką pagalvojo, ką pasakė ir ką norėjo pasakyti.
Mes nesielgsim kaip save gerbianti šalis. Ne, geriau elkimės taip, kaip Kazachtanas darė tuomet, kai Britanijos televizijoje pasirodė „kazacho“ Borato personažas.
Anglų komikas pasirinko kazachus dėl tos pačios priežasties, dėl kurios D. Cameronas pasirinko lietuvius: mažai žinoma šalis, egzotiškas pavadinimas.
Kazachai nesileido įžeidžiami: ambasada Londone iš pradžių reikalavo (iš Britanijos užsienio reikalų ministerijos), kad lieptų privačiam TV kanalui nutraukti tas šlykščias komedijas ir nubaustų kūrėjus.
Kažkas jiems greitai paaiškino, kad taip Britanijoje žiniasklaida netvarkoma, tačiau Britanijos spaudai geresnės temos įsivaizduoti nebuvo galima.
Visi didieji laikraščiai springdami iš juoko spausdino pusiau rimtas, bet pašaipias istorijas, kur orūs kazachų diplomatai aiškino, kad jų šalis ne tokia, kad Boratas labai žeidžia jų senas tradicijas ir nuostabią šalį.
Pašaipiai buvo rodomi ambasados siūlomi lankstinukai apie Kazachstano turizmo potencialą ir gardžiuojantis buvo cituojami negrabūs ir pompastiški postsovietinių biurokratų pareiškimai.
Daugiau nieko nesakysiu. Labai tikiuosi, kad Britanijos žiniasklaida suras kitą temą, ir kad kitądien nepasirodys antraštės: „Mes ne vienakojai ir aš ne lesbietė, sako ambasadorius“.
Mūsų niekas kitas nepadarys klounais, tik mes patys. Einant antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui reikėtų gal jau suaugti ir kiekvienu atveju nepulti į ašaras.
Daugiau nieko nesakysiu. Labai tikiuosi, kad Britanijos žiniasklaida suras kitą temą, ir kad kitądien nepasirodys antraštės: „Mes ne vienakojai ir aš ne lesbietė, sako ambasadorius“.
Mūsų niekas kitas nepadarys klounais, tik mes patys. Einant antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui reikėtų gal jau suaugti ir kiekvienu atveju nepulti į ašaras.
Antraip toliau bus dar sunkiau.
2 Comments
Kai į mano el. pašto dėžutę vakar atkeliavo Ambasadoriaus laiškas Cameronui, juokingiausia buvo skaityti tą pastraipą apie didvyriškumą išsivaduojant iš Sovietų Sąjungos bei ekonominę “pagalbą” Albijonui siunčiant tūkstančius darbininkų į Britų salas. Įdomu, ar ateis atgal toks raštas iš Camerono, kuriame šis “naudodamasis proga primins” Učacku i apie britų įnašą į pasaulio suvokimą apie sarkazmo istoriją. Gal ir ne visai taktiškai konservatorių lyderis pasakė… Suėmė pyktis iš pradžių, bet po to prisiminiau, kad jis turi invalidą vaiką – kažin ar labai rimtai šaipytųsi iš egzistuojančios bekojės lietuvės.Jei lietuviški bulvarai būtų pakankamai geltoni, surastų jie netrukus kur nors lietuvę vienakoję menininkę lesbietę (arba sumokėtų šiaip vienakojei moterėlei apsimesti lesbiete) ir paklausti, ką ji mano apie tai.Tačiau klausimas – ar tikrai tokia egzistuoja? Cameronui, greičiausiai, tai buvo gražus žodžių skambesys. Mums – įžeidimas. Tikrai, lietuviai… traukit iš kišenių humoro atsargas likučius, darosi nebejuokinga.
Teisingai, Andriau, pastebejai. Ale ka padarysi – juk esame jautrios sielos 🙂 O Usackas kartais galetu pasilaikyti savo diplomatini iniciatyvuma uzantyje. Nes susigadins reikalus kaip Zuokas. Meden agan!