Vynai Anglijoje: naujojo pasaulio tviskesys imperijos ūkanose

Kalbant apie gėrimus, Didžioji Britanija populiariojoje samonėje dažniausiai suvokiama kaip alaus bei pabų, kur sėdimų vietų mažai ir kur po darbo, ir užvis labiausiai, penktadieniais, nusitvėrę pintos (kiek daugiau nei puslitrio) dydžio rasotas stiklines, stoviniuoja gėrėjai. Dar kai kas paminės škotiškąjį viskį. Tačiau Britanija jau seniai tapo viena didžiausių pasaulio vyno vartotojų, ir čia jau trejus metus vyno išgeriama daugiau, nei alaus.

Komerciniai britų pirkėjai yra tarp pasaulio lyderių ir pagal apmintis, ir pagal išleidžiamus pinigus – tiek supermarketai, dešimtimis tūkstančių dėžių perkantys nebrangų ir nuobodoką, bet lengvai nuspėjamą vyną, kuris parsinešamas namo kartu su raikyta duona, pupomis pomidorų padaže ir sausais pusryčiais, ir elitinio vyno pirkliai ne tik Londone, bet kituose dideliuose miestuose, parduodantys viduriniosios klasės viršutiniajam sluoksniui, kur šioks toks vyno išmanymas tapo tokia pačia norma, kaip ir svajonė (ne visada įgyvendinama) turėti namie vyno rusį arba bent jau jo laikymui skirtą kontroliuojamos temperatūros spintą.

Britanija per metus išgeria apie 1,5 mlrd. butelių vyno; manoma, kad po dviejų metų vyno naudojimas šioje šalyje padidės iki 1,74 mlrd. ir 2008 metais aplenks ir Prancūziją, ir Jungtines Amerikos Valstijas, ir Britanija taps didžiausia vyno naudotoja pasaulyje.

Nenuostabu, kad tokia didelė rinka gamintojams yra Pažadėtoji Žemė, ir čia nugalėtojas jau aiškus. Tai Naujasis Pasaulis, ir visų pirma – Australija. Kengūrų žemyno vynas užima Britanijoje 24% rinkos, prancūzų vynas – antrojoje vietoje, o paskui seka JAV, Italija, Pietų Afrika ir Čilė. Maža to, prancūziškojo vyno dalis rinkoje (kartu su ispaniškojo ir vokiškuojo) nuolatos mažėja.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl tradicijų šalis, Ūkanotasis Albionas, vis labiau nusigrežia nuo Prancūzijos vyno, kuris dar prieš 30 metų čia buvo apskritai bet kokio padoraus vyno sinonimas (ispaniškąją Rioja gėrė pavieniai žinovai, itališki vynai buvo laikomi arba pigiu birzgalu, arba etnine keistenybe, kurią pritinka naudoti nebent italų restorane, prie languotų staltiesių ir ilgų kaip kočėlai pipirų malūnėlių – geriausia, jei bus įpiltas iš apipinto vytelėmis pilvoto butelio, o apie amerikietiškuosius ar australiškuosius buvo kalbama kaip apie nesusipratimą)?

Pirmoji priežastis (arba kaltė, jei klausysime prancūzų vyndarių) buvo supermarketų įsigalėjimas ir atsiradęs britų įprotis būtent ten pirkti naujajį demokratinį gėrimą. Parduotuvių tinklai norėjo ir tebenori nori stabilaus, nekintamos ir žemos kainos ir itin didelių kiekių vyno tiekimo, o prancūziškoji AOC sistema tam nepalanki. Supermarketas vyną parduoda ne todėl, kad pirkėjas čia tikisi gero patarimo, o todėl, kad jis siūlo patrauklią kainą. Dar prieš dešimtmetį didelės maisto parduotuvės skelbėsi turinčios “konsultantus”, padėsiančius vyną išsirinkti, dažniausiai tai tebuvo paaugliai, išklausę dviejų valandų kursą ir menkai artikuliuota kalba tegalintys papasakoti, kad “nu, reiškia, jeigu prie žuvies, tai, tipo, labiau tinka baltas, reiškia”. Supermarketo vyno eksperto, padedančio klientams, idėja mirė neskausminga mirtimi.

O dar labiau supermarketams reikėjo, kad gamintojas suprastų, jog didžiausi pinigai ateina ne iš ilgamečių tradicijų ir ne iš didingo Chateau mistikos, o iš agresyvios rinkodaros, įstabios ir profesionalios reklamos. Prancūzų vyndariams tokios mintys buvo nepriimtinos ir atgrasios. Gi australai ir amerikiečiai šioje terpėje pasijuto kaip žuvis vandenyje.

Nepadėjo ir tai, kaip prancūzai reagavo į savo mažėjančią įtaką vynų pardavimui. Nors daugumas geriausiai žinomų Britanijos vynų ekspertų visada prisipažina esą frankofilai (ir pasakys, kad jei turėtų išsirinkti dešimt mėgstamiausių vynų, visi jie būtų prancūziški), ir niekas neginčija garbingos prancūzų vietos pasaulio vynų Olimpe, britai nepraleido progos pasišaipyti iš prancūzų arogancijos ir nenoro pripažinti, kad jie yra ne vieninteliai pasaulio vyndariai. Niekas taip nesumenkins žmogaus brito akyse, kaip “per rimtas savęs įvertinimas”, o prancūzų vyndariai būtent tuo ir užsiėmė. Mažiausiai dešimtį metų prancūzai apskritai atsisakė pripažinti objektyvius skaičius ir atsainiai nurašydavo Naujojo Pasaulio vynus kaip žemos kokybės sirupėlį, nekeliantį jokios grėsmės šimtmečių tradicijoms.

Prancūzas vyninkas su nefiltruota Gauloises cigarete dantyse, apsivilkęs dryžuotais marškiniais, gyvenantis nuo vieno streiko iki kito, tapo anekdotišku įvaizdžiu, o įžeidžainčius ir nervingus pasisakymus iš už Lamanšo, kad “australiški vynai labai pritinka nieko neišmanantiems, todėl britai juos ir mėgsta” lydėjo kone visiškas atsisakymas net galvoti apie reklamą, kaip apie šėtono išmislą, netinkantį šventam vyndario amatui.

Populiarioje sąmonėje greta šių negailestingų karikatūrų itin dėkingai ir kontrastingai atrodė australų ir amerikiečių vynininkai – įdegę, pasitempę, kalbantys angliškai, besišypsantys gerais dantimis. Tai žymiai labiau tiko televizijai, mėgstančiai ryškias Australijos, Kalifornijos ir Pietų Amerikos spalvas ir iškalbingus pašnekovus.

Maža to, australiškojo ir kito Naujojo Pasaulio vyno istorija siūlė nedidelę dramą ir pamokomą siužetą apie tai, kaip arogantiškieji senbuviai buvo pamokyti naujokų. Britai užvis labiau myli “plucky underdog”, nevykėlį, kuriam galų gale pastangų ir užsispyrimo dėka pasiseka. Pakanka prisiminti pasakėčią apie pasipūtusį kiškį ir atkaklų vėžlį (gal būtent todėl britai įkyriai atsisako pripažinti, kad geriausias britų tenisininkas Tim Henman, niekada neišlošęs nė vieno stambaus turnyro ir visada didvyriškai iškrentantis iš varžybų prieš pusfinalį, yra tik geriausias iš nevykėlių).

Be to, per visus televizijos kanalus keliaujančioms televizijos įžymybėms – Hugh Johnson, Oz Clarke, Malcolm Gluck – ir laidų prodiuserių labiausiai mėgstamam trumpam, paprastam pristatymo stiliui ir nuotaikai labai tiko epitetai, kuriais aprašomi Naujojo Pasaulio vynai. Televizijos žiūrovo atmintis trumpa ir dėmėsio trukmė maža. Todėl jei galima vyno aprašymą sutraukti iki kelių žodžių – uogienės skonio Shiraz, pipiriškas Zinfandel, limonadinis Colombard – taip ir bus padaryta. Vaisių, uogų ir saldumynų gaidos daugelyje Naujojo Pasaulio vynų ne tik aiškiau pareikštos, bet dažnai tampa ir pagrindiniu pardavimo argumentu, įsimenančia citata (“soundbite”), kurią vienodai mėgsta ir politikai, ir reklamuotojai.

Galiausiai, Britanija su Australija ir Pietų Afrika turi seną, kolonijinį ryšį, kurio negalima pamiršti. Britai dažnai keliauja į Australiją (beprotiškai dažnai, jei turėsime galvoje milžinišką atstumą), nes daugelis ten turi pusbrolį arba ištekėjusią už australo seserį. Pietų Afrikos Respublika – irgi mėgiama brito, kiek turtingesnio už vidutinį (taigi, ir didžiausio vyno pirkėjo), atostogų vieta: kolonijinis palikimas, paslaugus aptarnavimas, egzotika, puikus oras ir kartu europiniai patogumai. Kalifornija, iš kur atkeliauja amerikietiškasis vynas, irgi daugelio tų, kam dabar virš 40, jaunystės svajonių ir Holivudo filmų scena: Santa Monikos paplūdimys, San Francisko tiltas ir vingiuotas kelias Ramiojo vandenyno pakrante.

Vyno pirkimas yra emocijų ir jausmų vedamas poelgis – kaip ir kvepalų ir cigarų pardavėjai, vyno rinkodarininkai pirmiausia parduoda svajonę, o tik paskiau – prekę. Europoje tai, ko gero, perprato tik italai, noriai ir meistriškai įkinkę į italų maisto ir vynų populiarinimą Holivudo įvaizdžius apie itališkąjį gyvenimą (nors ir nebūtinai vykstantį pačioje Italijoje), nuo “Krikštatėvio” iki “Sopranų”. Naujasis Pasaulis tai suprato jau seniai, ir kaip saulė niekada nenusileisdavo virš Britų imperijos, dabar ji, rodos, visiems laikams sušvito virš tų, kas spaudžia ir raugina vynuogių sunką ūkanotų salų gėrėjams.

(Vyno žurnalas, 2006 m. gegužė)