Vieno salyklo viskis

Pradedant kalbėti apie škotišką vieno salyklo (single malt) viskį, turbūt iš pat pradžių reikia pasakyti keletą žodžių apie Škotiją, iš kur jis kilęs. Taip manau todėl, kad tiek Škotija, tiek ir salyklinis viskis yra vienodai nuskriausti lietuviškoje sąmonėje: neretai galima išgirsti, kad “Kęstas dabar gyvena Anglijoje, prie Edinburgo” (o regis, galima būtų tikėtis daugiau iš tautos, kurios atstovai patys taip dažnai niršta, kai painiojami su rusais). Taip ir viskis: labai dažnu atveju, kalbant Lietuvoje apie viskį, kalbama apie kokius nors masinius, didelių parduotuvių ir mažesnių parduotuvėlių lentynas nugulusius produktus, kaip Teacher’s arba Famous Grouse. Abu šie maišyti viskiai, kurių vienodai lengvai galima nusipirkti ir Kaune, ir Melburne, ir Nairobyje – nieko bloga, žinoma, pakankamai skanus produktas, ir vertesnis pirkėjo pinigų negu koks nors pabaltijo “brendis” arba “tarybinis šampanas”, bet mažai bendro turintis su ta įvairove, aromato ir skonio subtilybe bei gana lietuviška šiaurietiškų skonio ir kvapo natų gama.

Lietuviška? Taip, tikrai. Ypač tuose vieno salyklo viskiuose, kurie kilę iš labiau “dūminių” regionų (kai kas siūlo pažintį su jais palikti mokslo pabaigai, kiti siūlo būtent nuo jų ir pradėti – apie tai vėliau), juos aprašant, naudojami tokie žodžiai: durpės, dūmai, smala, jūra, jūros druska, jūros žolės, jodas. Argi neprimena šalto spalio vakaro kur nors Nidoje? Argi ne lietuvišką nuotaiką ir amžinojo rudens niūrumą apibrėžiantys žodžiai?

Todėl ir sakau: bandau pristatyti vieną didžiausių Britanijos eksporto kategorijų ir kartu lietuviškiausią stiprųjį alkoholinį gėrimą – vieno salyklo viskį.

Vieno salyklo viskis – tai viskis, daromas tik iš miežių salyklo (nemaišytas su jokių kitų grūdų viskiu arba grynu distiliuotu alkoholiu), ir tik iš vienos daryklos (iš ten ir pavadinimas – single malt, “single” angliškai – vienas, vienintelis). Pasaulyje, be abejo, maišyto viskio yra pagaminama ir išgeriama žymiai daugiau. Jis pigesnis. “Neutralųjį” etilo alkoholį galima gaminti dideliais kiekiais, ir šliūkštelėti tik šiek tiek stipraus skonio single malt, ir gėrimas gatavas, nestipraus skonio, pats tas gėrimui su ledu arba su kola.

Todėl vieno salyklo viskis – tai pati grietinėlė, tai viskio viršūnė ir paskutinė stotelė. Paukščių pienas, egiptietiškos medvilnės paklodė, kubietiškas cigaras, Montblanc rašiklis. Įsivaizduokite, kad prabangiame priėmime yra siūlomi sumuštiniai su ikrais. Vieni, kaip dera išauklėtiems žmonėms, ima juos ir valgo. Kiti paima šaukštelį, nusibraukia ikrus ir deda tiesiai į burną, nesivargindami duonos kramtymu. Jei geriate vieno salyklo viskį, tai jūs – tas žmogus su šaukšteliu.

Ironiška, beje, kad šis gėrimas, į kurį nepridedama nė lašo vulgariojo “neutralaus” etilo alkoholio, paskui atskiedžiamas (jau geriant) paprastu vandeniu, bet tik šiek tiek, keliais lašais, kad tik truputį susidrumstų skaidrusis iš butelio įsipiltas gėrimas. Tai ne beprasmis ritualas. Vanduo (jokiu būdu ne ledas) “užgesina” alkoholio garus, kurie kitokiu atveju nudegina nosiaryklę ir atima gal apie pusę aromatinio malonumo: kai bandote užuosti sudėtingasias natas, jūsų receptoriai, deja, bus atbukę nuo pirmojo etilo alkoholio smūgio. Kokį vandenį pilti? Negazuotą ir nelietuvišką, jei turite; jei nebus škotiško mineralinio vandens (sako, kad geriausias, nors nesugebėjau šito pajusti), gerai tiks Evian arba Vittel. Ir labai, labai nedaug, ne daugiau arbatinio šaukštelio vandens stiklui, kuriame, beje, turi teliuskuoti gal tik 25-30 militrų viskio (pripilti “stiklinėlę” viskio – blogas skonis, gal tiek pat beviltiškas, kaip vyno taurės pripylimas iki kraštų arba beveik iki jų). Vanduo turi būti ne per šaltas. Ledas todėl ir netinka – tiek dėl temperatūros (aromatinės medžiagos nebegaruos taip, kaip turi), tiek ir dėl to, kad net ir viename ledo kubelyje vandens per daug vienam stiklui viskio.

Taigi, apie regionus. Skirtingų regionų vieno salyklo viskiai (siūlomi pavyzdžiai pateikti greta) skiriasi ne mažiau, negu skirtingų vynuogių vynai. Kaip minėjau, požiūriai gali būti du: galima bandyti nenugąsdinti gėrėjo, ir siūlyti jam pradėti nuo švelniausių, Lowland arba Speyside regionų viskių, tikintis, kad jie bus nors ir žymiai sudėtingesni, bet neturės to dūminio skonio ir kvapo, kuris taip išgąsdina tuos, kas pirmą kartą ragauja keistąjį gėrimą iš šiaurinės Škotijos kalnų (Higland), salų (Islands) arba Islay salos.

Aš visada siūlau antrąjį variantą. Jis šokiruoja, jis pribloškia, jis kartais gali likti nesuprastas – bet greičiausiai tas, ką šiuo būdu supažinsite su vieno salyklo viskiu, greitai taps jo mėgėju visam gyvenimui, nors pirmas gurkšnis dažnai bus palydėtas susiraukusio pasibaisėjimo. Kažkada, sovietiniais laikais, viskis (bet koks viskis) buvo retas, nematytas dalykas, ir žmonės jį ragaudavo, tikėdamiesi, kad tai bus dar vienas olfaktorinis Vakarų pranašumo įrodymas (kaip daniški sausainiai iš apvalios skardinės buvo nenugalimi kovoje prieš lietuviškus tešlainius, įvyniotus drumzlinos spalvos popieriuke ir pagal konsistenciją primenančius kramtomosios gumos ir asbesto mišinį). Taip nebūdavo: dažniausias komentaras būdavo, kad to viskio skonis “kaip samagono”.

Panašiai ir su vieno salyklo viskiu. Maža to, naujokui dar galima pasiūlyti ne bet kokio viskio, bet Bowmore, kurio etiketė su balta žuvėdra (tiesa pasakius, gal net Makimo Gorkio “bureviestniku”) savo kičine beskonybe tiek atsilieka nuo bet kokių šiuolaikinių marketingo tradicijų, kad, šiame atsilikime apėjusi pilną ratą, atsiranda tų tradicijų priešakyje. Gėrėjas bus tos etiketės deka dar labiau šokiruotas, nes tikėsis, žiūrėdamas į paveikslėlį, kažko panašaus į trauktinę “Palanga”.

Highland, Island ir Islay viskiuose labai ryški durpių ir dūmų nata (atskiras atvejis yra viskis Ardbeg, kurio pirmasis pauostymas būna labai neutralus, ir tik paskui, priglaudus lūpas, trenkia dūmų gūsis, kaip tada, kai netikėtai pasikeičia vėjo kryptis, ir atneša nuo gestančio laužo dūmus ir šiek tiek žiežirbų. Islay saloje, esančioje Škotijos vakaruose apskritai kone visa salos teritorija padengta durpėmis, kurios deginamos rūksta, kai naudojamos salyklo ruošimui – iš čia ir skonis. Kita svarbi skonio nata – jūros žolės; tas nepaaiškinamas jūros kvapas, kurį taip vertina tie, kas mėgsta siurbti šviežias austres ir net neliečia citrinos, kad ginkdie nepakenktų tam jūros kvapui.

Highland regiono pietuose (o pats regionas, kaip minėjau, yra Škotijos šiaurėje) daryklos gamina viskį, kuriame daugiau vaisinio, saldoko skonio, kuris artėja prie Speyside viskių. Lowlands, kur liko tik trys viskio daryklos, ir dar vienas mažas regionas pietvakariuose, kurio atskirai nepaminėjau (nes ten beliko tik trys viskio daryklos), Campbeltown, gamina gana sudėtingo skonio viskius, kaip neištariamasis Auchentoshan arba Glen Scotia, bet bendras viskių skaičius ten toks mažas ir juose taip sunku rasti bendrybių, kurios pateisintų priskyrimą vienam ar kitam regionui, kad galbūt pradedantiesiems kol kas verta tuos regionus atidėti į šalį.

Speyside regionas ir jo populiariausieji atstovai, tokie, kaip Glenfiddich, Balvenie, Glenlivet, The Macallan, yra geriausias priminimas apie tai, kaip vieną įdomiausių šio produkto skonio aspektų nulėmė ne kas kita, kaip šykštumo ir profsąjungų siautėjimo sandūra. Nors kai kurie viskiai yra brandinami statinėse, kur anksčiau buvo laikomas spirituotas vynas cheresas (ypatingai The Macallan, kuris šiuo faktu itin didžiuojasi), bet populiariausia statinė buvo amerikietišką burboną (kukurūzų viskį) brandinęs indas. Šias baltojo ąžuolo statines škotai, garsėję ir dabar garsėjantys šykštumu, pigiai pirkdavo Amerikoje, kur statindirbių profesinių sąjungų spaudimo dėka veikė įstatymas, reikalaujantis burbono brandinimui statinę iš šiaurės Amerikos baltojo ąžuolo naudoti tik vieną kartą. Tokiu būdu burbono skonio prisiminimai, perimti iš statinės (o Speyside viskiuose jis labiau jaučiamas, nes nėra “permuštas” dūminių ir jūrinių natų), ne tik formuoja įdomiausius škotiško viskio aspektus, bet ir yra retas atvejis, kai vienos šalies mėgiamiausiam gėrimui gaminti reikalingi kitos šalies arba net kito žemyno indai ir skoniai. Pagalvojus – turtingųjų mėgiamas gėrimas kaip puikus paminklas tarptautinei prekybai ir globalizacijai.

(“Vyno žurnalas”, 2005 m. gruodis)